Geradarių dėka- įkurtuvės

Stovėjo apleistas namas, kuriame trūko visko. „Plyšiai sienose, išdaužyti langai, viduje nuo sienų nutrupėjęs tinkas, griūnantis namo kampas, baisu net įeiti, kad neužgriūtų, supuvę grindys, baisios lubos, o vietoje, kur kažkada stovėjusi krosnis tik plytų krūva. Suodina ola. Sodyba apaugusi medžiais, krūmais“,- pasakojo namų šeimininkė Virginija Vyšniauskienė rodydama nuotraukas, išsaugotas telefone. Ji prisipažino, kad nors šis namas jos tėviškė, tačiau priimti sprendimą čia įsikurti su savo keturiais vaikais buvo itin sunku. Griūnantis namas baugino. Šeštokų seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė sakė, kad ji itin džiaugiasi, kad pagaliau buvo suprasta, jog Virginija turi savo namą ir juo rūpintis privalo pati. „Svarbiausia, kad žmogus pats tai suprastų ir įsisąmonintų. Juk viskas prasideda nuo minties, nuo žodžio, nuo mąstymo“,- sakė ji. Anksčiau Virginija gyvenusi Vidzgailuose su savo gyvenimo draugu, tačiau dėl vis kylančių konfliktų, gyventi darėsi sudėtinga, tad ji turėjusi išsikelti Į Janėnus, į jai suteiktą socialinį būstą, tačiau ten keltis, kaip pati sakosi, nenorėjusi nei ji, nei vaikai, tad beliko pagalvoti apie savo tėviškę Mikniškiuose, kur stovi visiškai  apleistas namas, tačiau buvo aišku, kad jį remontuoti savų lėšų tikrai neužteks. O ir imtis darbų reikėjo didelės drąsos, tačiau tokių drąsuolių atsirado. Kas tik galėjo pagelbėti visi kibo dirbti iš peties savo mintyse jau matydami namą, kuris būtų tinkamas gyventi. Juk sena patarlė byloja, kad kalbėti apie gerumą nėra gerai, reikia taip ir elgtis.

Šiandien jau galima džiaugtis šiltais, jaukiais namais. Naujais namučiais džiaugiasi ir keturi Virginijos vaikai. „Namas prikeltas iš griuvėsių. Šeštokų seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė ir  mūsų caritietė Nijolė Knyzienė tiesiog gyveno šitu namu, viskuo itin rūpinosi“,- sakė tądien į įkurtuves atskubėjusi Lazdijų dekanato „Caritas“ vadovė Onutė Juodkienė. Klausaisi ir negali patikėti, kad anksčiau visiškai apleistas namas, tikra to žodžio prasme prikeltas iš griuvėsių, dabar toks jaukus. Tądien svečius pasitiko besišypsanti šių namų šeimininkė Virginija. Namuose pakūrenta krosnis, dailiai ištapetuotos sienos, naujos grindys, patiesti kilimai, savo vietas jau atradę baldai, ant palangių indeliai, kuriuose stiebiasi pirmieji daigeliai- viskas atrodo taip, tarsi čia gyventa jau ne vienerius metus. „Viskas buvo padaryta per mėnesį“,- sakė Lazdijų dekanato „Caritas“ vadovė Onutė Juodkienė. Suremontuoti trys kambariai, vaikai itin džiaugiasi savo kambariu, virtuvė, kurioje ant stalelio pamerkta kačiukų, o šnypščiantis arbatinukas ir šių namų šeimininkė Virginija tądien kvietė visus geradarius puodeliui arbatos. Juk įkurtuvės. Tad į Virginijos namus sugužėjo būrys svečių. „Be Šeštokų seniūnijos seniūnės Lianos Audzevičienės pagalbos, jos supratimo, geranoriškumo, be jos iniciatyvos nebūtų tiek padaryta“,- pasakojo Rudaminos „Carito“ vadovė Nijolė Knyzienė. Jai antrino ir tądien atvykusios socialinės darbuotojos Vilija Dadurkienė bei Vida Markauskienė, dirbanti su šia šeima. Šeštokų seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė sakėsi, kad tikrai ne dėl pagyrų ji stengėsi. „Mes vykdome tokią politiką: vežame gydyti nuo alkoholizmo, dedame langus, skatiname gerinti savo  gyvenimo sąlygas“,- sakė seniūnė. O paklausta, kaip tai pavyksta pasiekti, įtikinti žmogų, kad reikėtų langą įsidėti, o ne gyventi plėvele langus apsikalus, seniūnė tikino, kad psichologiškai. „Tikrai nemušame, psichologiškai bandome įtikinti“,- sakė ji vis vardindama ir kitas šeimas, kurios jau kažką darančios, kad ir vieną langelį įsidėjo, bet jau vėjai nepučiantys. Seniūnė atsiuntusi viešuosius darbus dirbančius seniūnijos gyventojus, kurie triūsė, kad Virginijos namas būtų tinkamas gyventi. Į darbus buvo kibta iš peties. „Vyrams pietus gamino kaimynė Dalia Petuškaitė“,- pasakojo Rudaminos parapijos „Carito“ vadovė Nijolė Knyzienė. Neliko abejingi nė vienas, kas tik galėjo kuo pagelbėti. „Labai geros socialinės darbuotojos. Anksčiau su šeima dirbusi Vilija Dadurkienė, dabar Vida Markauskienė“,- tikino Rudaminos parapijos „Carito“ savanorės. Lazdijų dekanato „Caritas“ bei Rudaminos parapijos „Caritas“ itin daug prisidėjo prie šio namo remonto. Visi surėmę pečius bendradarbiaudami tądien džiaugėsi savo darbo rezultatais, o labiausiai, kad Virginijos šeima pagaliau turi jaukius namus. Šių namų šeimininkė Virginija Vyšniauskienė iš visos širdies dėkoja Šeštokų seniūnijos seniūnei Lianai Audzevičienei, Lazdijų dekanato „Caritas“ vadovei Onutei Juodkienei bei savanorėms, Rudaminos parapijos  „Caritas“ vadovei Nijolei Knyzienei bei savanorėms, Oksanai ir Ramūnui Kairiams už metalines dureles krosnims, Onai Žukauskienei už baldus, , Raimundui Krikščiūnui už net dviejų krosnių pastatymą, Artūrui Vaškevičiui, Vytautui Mentautai  ir visiems kitiems vyrams dirbusiems ir taip itin pagelbėjusiems, kad būtų padaryti tie darbai, kurie reikalavo tvirtų vyriškų rankų, Vilijai Dadurkienei už šviestuvus, rūbus, socialinei darbuotojai Vidai Markauskienei už rūpestį, caritietėms Vidai Krušinskienei, Daliai Petuškaitei, Birutei Pilišauskienei ir, žinoma, Rudaminos parapijos klebonui Alfredui Nėniui. „Visiems geradariams visokeriopai padėjusiems, parėmusiems tiek fiziškai, tiek morališkai esame labai dėkingi“,- sakė Virginija. Juk gražėjantys namai džiugina visą šeimą. „Dabar galvoju, kad reikėtų įsirengti kanalizaciją, dušo kabiną, reikia hidroforo“,- savo ateities planus dar nedrąsiai, bet jau pasakoja Virginija. Ji jau spėjo įsitikinti, kad viską kruopščiai planuojant, galima šį tą nuveikti. „Socialinę pašalpą skyriau būsto remontui, kai ką pasiėmiau išsimokėtinai“,- sako ji.

Rudaminos parapijos klebonas Alfredas Nėnius pašventino namus, susirinkusieji visi kartu pasimeldė. Klebonas palinkėjo, kad šiuose namuose tvyrotų ramybė ir nestigtų visokių gėrybių. O Šeštokų seniūnijos seniūnė L. Audzevičienė pakvietė visą gražią Virginijos šeimyną į Mikniškių bendruomenės koplytėlėje aukojamas Šv. Mišias. „Kad  kiekvieną kartą padėkotum Dievui, kad turi gražią šeimą, esi sveika ir, kad šalia yra žmonių, kurie padeda ir padės.  Tau padėjo, tad ir tu turi įsilieti į bendruomenės gyvenimą. Gal kitiems reikės tavo pagalbos“,- sakė seniūnė. O kokios įkurtuvės be visokių dovanų. Socialinė darbuotoja Vida Markauskienė, dirbanti su šia šeima,  atvežė Virginijai jos svajonių gėlę, kuri puoš namus, Lazdijų dekanato „Caritas“ vadovė sakėsi, pirmai progai pasitaikius, įteiksianti paveikslą, kuris jau laukia savo vietos naujuose namuose. „Ir kryžių“,- sakė vadovė. O susirinkusieji tuoj sušneko, kad kryžių tikrai galima priimti iš geros širdies ir dosnaus žmogaus. Rudaminos parapijos „Caritas“ moterys dovanojo šeimininkei itin reikalingų daiktų: skalbimo miltelių,  indų ploviklio, arbatos bei cukraus saldžiam gyvenimui, daržovių sėklų, kad savų užsiaugintų, gėlių sėklų būsimiems gėlynams, ir kiaušinių Šv.Velykų stalui. „Darbo tikrai nebijau. Prie namų yra gabalėlis žemės, bet jis neišartas, tad šiemet prašysiu kaimyno, netoliese suarto lauko, kad galėčiau pasisodinti bulvių, daržovių“,- sakė Virginija. Virginija turi ožką su ožiukais, vieną žąsį, o prie šiltos krosnies glaudžiasi katinas Kostia.

„Įkurtuvėms reikia torto“,- su šypsena tarstelėjo seniūnė. „Yra ir tortas“,- sakė  „Carito“ savanorės, suruošusios tikras įkurtuvių vaišes. Deganti žvakutė, bendra malda- taip pradėtas gyvenimas naujuose namuose. „Tai pati geriausia dovana Šv. Velykų proga-  per mėnesį suremontuotas namas. Tai  pavyzdys ir kitoms bendruomenėms kaip ne žodžiais, o darbais padėti žmogui. Dabar Virginija turi namą, gražią šeimą. Gyvenimas jos rankose. Lai Dievas būna šios šeimos gyvenimo centras, tada bus ramybės, meilės, mažiau blaškymosi. O šitie žmonės niekur neišnyks, jie tau pagelbės, kai prireiks dvasios stiprybės, duonos gabalėlio, jei pritrūksi ar patarimo. Išėjai į naują kelią ir tvirtai eik juo“,- sakė Lazdijų dekanato „Caritas“ vadovė Onutė Juodkienė. Vienas iš Virginijos sūnų, pats mažiausias, dar nekrikštytas, tad po Šv.Velykų laukia dar viena svarbi šventė- krikštynos, o būsima krikštų mama prie savęs jau glaudė būsimą krikštasūnį.

Buvo daug klausiančių, o ir nesuprantančių, kodėl Virginijai tiek padedama, kodėl būtent jai? Bet anot Rudaminos parapijos „Caritas“ savanorių, visada lengviau duoti, nei prašyti. Reikia vienas kitam padėti, tikėti ir pasitikėti žmogumi, išklausyti, išgirsti, suprasti, juk gyvenimo kely pasitaiko ir klaidų, ir klystkelių. Svarbiausia stabtelėti, pamąstyti ir keisti savo gyvenimą taip, kad būtų gera tau pačiam, šeimai ir aplink esantiems žmonėms. O gal rytoj pagalbos prireiks kitam? Gal net tam pačiam, kuris šiandien klausia, kodėl būtent Virginijai tiek padedama?  Juk dažnai būna, kad pažinę gerumą, juo  dalinasi ir su kitais. O juk gerumas gali būti daug paprastesnis ir kur kas galingesnis nei mes įsivaizduojame.

Dar vakar pasiteiravus, kaip gi sekasi naujakuriams, Virginija pasakojo, kad eglučių prie namų pasodinę, ruošia gėlynus, žodžiu, darbuojasi.  Ir taip norėtųsi, kad pildytųsi Šeštokų seniūnijos seniūnės L. Audzevičienės žodžiai, kad nors šie namai matę daug skausmo, bet dabar jie vis gražėtų ir visi sakytų, kad štai kaip buvę, o dabar kaip gražiai šeimyna tvarkosi. „Būkit kaip vienas kumštis“,- linkėjo svečiai. Visa bendruomenė gyvena viltimi ir tikėjimu, jog jų gyvenime netruks nei šilumos, nei gerumo, nei karštų pietų vaikams, sugrįžus iš mokyklos. Maži gėrio daigai.

Dineta Babarskienė