Gyvenime daug ką daryčiau kitaip, bet vaikų neišsižadėčiau nė už ką!

Kartais sunku įspėti kito žmogaus mintis, bet knieti žvilgtelti į jo gyvenimą lyg turėtume kokią neginčijamą teisę ir į jo vidinį pasaulį. Būna, kad sutinki žmogų ir lyg kas traukte traukia pasinerti į jo spalvingą kasdienių išgyvenimų gelmę. Gal todėl, kad spalvingą? Kitaip nesusidomėtum. O gal tiesiog mums visiems įprasta tiesiog žvilgtelti.

Sutikus judrią, energingą, besišypsančią, jauną, 46 metų moterį Nijolę Knyzienę, gyvenančią Šeštokų seniūnijoje, klausaisi jos gyvenimiško pasakojimo, kuris primena lyg kokią karuselę, kurios sūkuryje sukosi ji pati. „Aš daug mąsčiau, pergalvojau tiesiog kratyte perkračiau savo gyvenimą. Mano gyvenime dažnai taip nutikdavo, kad aš atsidurdavau ne laiku ir ne vietoje. Tad pagalvoti turėjau apie ką. Anksčiau aš labai pergyvendavau, daug galvodavau, ką žmonės apie mane šneka. Dabar ar tos kalbos nurimo, ar aš išmokau jų negirdėti“,- sako šešių dukterų mama, keturių anūkų ir vienos anūkės močiutė, žmona ir savo numylėtinių ančių šeimininkė Nijolė Knyzienė. Taip, taip,  ančių šeimininkė. Ponios Nijolės kieme išdidžiai vaikšto pulkas net keturių veislių ančių. Ji prisipažįsta, kad antelės jai tiesiog labai gražios. „Perku ir antis, ir kiaušinius, paskui perinu. 1,5 euro už vieną antinį kiaušinį mokėjau, bet višta kiaušinius „užšaldė“ ir viskas. Dabar būtinai man reikia mandarininių ančių įsigyti ir dar turiu keletą veislių nusižiūrėjusi, kurių labai norėčiau savo kieme turėti“,- pasakoja Nijolė. O man prasitarus, kad šios antelės brangus malonumas, moteris išpyškina, kad jau daug geriau nei „pusbonkutį šnapso“ pirkti. „Aš esu prieš alkoholizmą- galite taip ir parašyti“,- tvirtina ponia Nijolė, kurią teko ilgai įtikinėti, kad ji vis tik sutiktų pasikalbėti.

Jei myli, nustosi ir girtauti.

okius žodžius ji pasakė savo gyvenimo draugui, dabar jau vyrui Kęstučiui. Ir nors gyvenime dažnai priimame neišvengiamus kompromisus, bet šįkart Nijolė buvo kaip niekad tvirta. „Jis turėjo apsispręsti, ar nori su manimi gyventi, kas jam svarbiau- šeima ar degtinė. Jis nusprendė gyventi su manimi. Aš tiesiai šviesiai jam pasakiau savo sąlygą- nustoti gerti. Meilė man ar Dievo pagalba, bet mes jau septyneri metai kartu, nors daug kas sakė, kad tikrai negyvensime. Jis- labai geras žmogus ir su manimi ištvėrė“,- sako ponia Nijolė, kurią gyvenimas tarsi pripratino prie netikėtų ir ne itin malonių kasdienybės atspalvių. Moteris važiuodama į kapus visada aplanko savo buvusių trijų vyrų kapus. „Važiuoju pro šalį, tai ar dabar neuždegsiu žvakutės? Juk jie mano vaikų tėvai. Apie mirusius gerai arba nieko. Bet aš tikrai žinau, ką reiškia namuose girtuokliavimas, nuolatiniai  barniai ir nesantaika. Tad dabartiniam mano vyrui su manim išties nelengva, gyvenime aš daug patyriau“,- pasakoja moteris, negalinti pasigirti, kad jos praeities vyrai buvo puikūs. Žmonių santykiai juk itin trapūs. Ji neslepia, kad gyvenime visko buvo, patyrė ji ir smurtą. „Dabar aš jau nesu tokia naivi, kokia buvau anksčiau. Aš labai pasitikėdavau visais. Dabar aš jau nepuolu stačia galva, į viską žiūriu atsargiai. Dabar aš jau apsidairau. O buvo visko ir nukritimų, ir pasikėlimų. Aš jau nenoriu kapstytis po praeitį. Reikia gyventi dabar. Ir jei kas atsuktų gyvenimą atgal vaikų nė už ką neatsižadėčiau, bet gyvenime daug ką daryčiau kitaip. O ir draugus jau atsirinkau, iš didelio būrio liko tik keletas“,- tvirtina Nijolė. Ji ne kartą yra net pagalvojusi, kad ir iš vaikų namų dar kokią mergaitę būtų galėjusi užauginti. O šešios dukros, kurių vyriausiai 29 metai, o mažiausiai 5 metukai su mama bendrauja itin nuoširdžiai. Ar sunku užauginti tiek vaikų? „Man labai padėjo ir mama, ir močiutė, jei reikdavo niekada neatsisakydavo pagelbėti. O ir mergaitės pačios jau paaugusios viena kitą augino. Ir vardų nei vienai nerinkau,močiutė išrinko, o paskui mano mergaitės sugalvodavo, kokiu vardu mažąją sesutę pavadinti. Žinoma, kad auginti vaikus nelengva, bet čia mano vaikai, aš nesijaučiu čia ką padariusi išskirtinio. Kiek Dievas duoda, tiek ir augini“,- sako ponia Nijolė, nors už „ponią“ ji pykstanti ir nenorinti, kad taip vadinčiau. O ar tiek daug vaikų auginti ji linkėtų ir savo dukterims, Nijolė prisipžįsta net nežinanti. Bet dabar moteris džiaugiasi ir sakosi, kad smagu, kai į namus visos suvažiuoja, tad šventės būna linksmos. Vyriausioji dukra baigusi universitetą ir nutekėjusi į kaimyninę Lenkiją, Punsko valsčių, o ir kitos dukros mokosi, stengiasi. „Aš jų nemokiau. Jos pačios mokosi“,- sako ji.  Ir dukterys, ir artimieji seniai skatino moterį ištekėti, bet ji vis nesiryžo, vis atidėliodama ir pasiteisindama puokšte būtų ir nebūtų moteriškų baimių. Taip  begyvenant kartu, nejučia ir net nepastebint prabėgo septyneri, bet nuo šiol, matyt, ir ji pati, ir visa šeima pradės laiką skaičiuoti kitaip. „Kartais reikia tik nedidelio padrąsinimo ir su Dievo pagalba įvyksta geri darbai, gražūs poelgiai. Susipažinus su Nijole, ji nuoširdžiai pasipasakojo savo gyvenimą, tad ne vieną kartą besikalbant, ją paskatinus, padrąsinus, pagaliau ryžosi šiam svarbiam savo gyvenimo žingsniui. Jiedu priėme santuokos sakramentą. Dabar jie- laimingi“,- sakė Lazdijų dekanato ir parapijos „Carito“ vadovė Onutė Juodkienė. Juk geras, švelnus, gelbstintis žodis dažnai įžiebia žvakelę net giliausioje pokalbio sutemoje. Vadovė sako, kad Dievo valia nutinka daug gerų darbų, poelgių, o mums belieka tik lyg ryškius, margaspalvius stikliukus kaleidoskope sudėlioti paveikslėlius-mūsų visų nuoširdžius darbus. „Žmogui kartais reikia tiek nedaug tik padrąsinimo, pastūmėjimo, lyg kokio bakstelėjimo ar tiesiog gero, suprantančio žodžio. Taip buvo ir tą kartą. O Nijolė itin energinga, pilna entuziazmo. Ji daug padeda mūsų veikloje. Jauna moteris noriai išvežioja ir drabužius, ir maisto produktus šeimoms, kurioms labiausiai reikia pagalbos“,- sakė O. Juodkienė. Priimtas santuokos sakramentas, dukros krikštynos- graži šventė. Juk kiekvienai moteriai norisi turėti namų židinį, teikiantį ramybę, paguodą ir saugumą. O ir pati Nijolė apsilankymus Lazdijų dekanato ir parapijos „Carite“, susitikimus, šiltą bendravimą vadina brangiausiomis atokvėpio akimirkomis ir itin vertina. „Reikia dūšią kažkur apvalyti“,- sako Nijolė. Jauna moteris stengiasi nenugrimzti į rutiną, kuri dažną pasiglemžia. Ji dėkinga O. Juodkienei už gerus žodžius, šiltus pokalbius ir prisipažįsta, kad tik čia atėjusi pamatė, kiek daug gerų darbų šios moterys nuveikia. O juk taurūs poelgiai visada kelia pagarbą. Nijolė niekam nepasakojo, nesakė, kad jiedu nutarė priimti santuokos sakramentą. „O kam pasakoti, juk ne visi žmonės linki gero. Niekas nežinojo- tik patys artimiausi“,- sako ji.

Reikia rūpintis ir pačiam, ne tik pašalpų laukti.

Jų šeima augina kiaules, vištas, šeimininkės mylimas antis, turi kelis žemės, tad daržovių užsiaugina. „Vyras dirba, tad mes pašalpų gauname nedaug, bet ir už tai ačiū. Tikrai reikia džiaugtis ir tuo, kiek gauni. Bet reikia ir pačiam rūpintis, galvoti, kaip toliau gyventi, reikia pamąstyti, kaip reikės gyventi, jei vieną dieną nieko negausi, tad ir pats turi rūpintis“,- sako ji. Pati Nijolė, o ir dukros ir marinuoja, ir uogienes verda, tad žiemą atsargų nepritrūksta. O veiklos moteriai išties užtenka. „Tik atsikėlusi ūkį apsižiūriu, paskui valgyti gaminu, skalbiu, tvarkausi, kiaulėms šutinu“,- apie savo eilinę dieną pasakoja moteris. Kaip pati prisipažįsta, kad dar ir paskaityti „mylinti“ ar kokį serialą pažiūrėti ir kavutės atsigerti į kitą kaimo galą ji nelekianti. „Kavos atsigerti aš galiu ir viena, o ypač vasarą. Smagu sode atsisėdus gurkšnoti kavą. Tikrai gera“,- sako ji. Vasarą, rudenį ji važiuojanti į mišką ir uogauti, ir grybauti. „Šiemet raudonikiais soti. Pavargau berinkdama“,- sako ji. Moteris kartais nuvažiuoja į mišką net žiemą pasivaikščioti, sakosi, kad tada ji nuo visko atsiribojanti. „Bet ne visi miškai draugiški. Vienam miške, kad ir kiek kartų esu buvusi, bet paklystu, o kitam galiu užsimerkusi eiti ir kelią rasiu. Matyt, ne visi miškai priima žmogų“,- svarsto Nijolė.

Moteris prisipažįsta, kad tikinti kai kuriais prietarais. Ji niekada neplaunanti grindų vakare. Juk žinia, kad vakare išplaudamas grindis, iš namų laimę išvalai. Ir galite tikėti, galite ne, bet jau geriau tada tas grindis išplauti dieną, kad tik šie namai ir jų gyventojai būtų laimingi. Ir malonūs pokyčiai ponios Nijolės Knyzienės gyvenime tarsi geležinkelio iešmai nukreiptų iš vieno pagrindinio kelio į kitą, bet tik į tokį, kokio norėtų pati Nijolė Knyzienė.

Dineta Babarskienė