Nauja iniciatyva – išklausymo tarnystė bendruomenėje
Lietuvos „Caritas“ (LC), išgyvenantis valdymo struktūrų reorganizaciją, apie veiklos pokyčius informuoja vyskupijose įsikūrusius padalinius. Toks susitikimas su organizacijos generaline sekretore Deimante Bukeikaite neseniai vyko Marijampolėje, o jame dalyvavo Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ darbuotojai ir parapijų atstovai. Renginio tikslas buvo supažindinti vyskupijoje dirbančius karitiečius su nauja – išklausymo – tarnyste bendruomenėje.
Pagal Italijos parapijų patirtį sukurta metodika skatina bendruomenėse kurti ne naują projektą ar organizaciją, bet naują tarnystės centrą. „Caritas“ šioje veikloje yra tik vienas iš iniciatorių, o visą darbą turi atlikti parapijų bendruomenių savanoriai.
Kas gi ta išklausymo tarnystė ir kodėl ji tokia reikalinga? „Caritas“ darbuotojai jau seniai pastebėjo, kad laikui bėgant keičiasi žmonių poreikiai ir problemos. Jau seniai didžiausiu skurdu laikoma ne maisto, drabužių ar stogo virš galvos stoka. Daug skurdžiau jaučiasi vienišas, nemylimas, nelaukiamas ir niekam nereikalingas žmogus. Išklausymo tarnystė būtų pirmasis žingsnis, skatinantis padėti tokiems žmonėms. Principas paprastas: žmogus, turintis problemų, ateina ir išsikalba. Išklausymo centre dirbantys savanoriai įvertina žmogaus problemos mąstą ir ieško būdų, kaip jam padėti. Užsimezga bendravimas, kartais žmogui užtenka tik pokalbio. Išklausymo centre nėra teikiamos paslaugos, bet žmogui padedama atgauti savarankiškumą, į kiekvieną žmogų žiūrima kaip į asmenį, bet ne kaip į problemą. Išklausymo tarnystėje yra siektinas ir grįžtamasis ryšys – atėjusiam žmogui padedama, tačiau kartu ir skatinama, kad prašantysis pagalbos taip pat kažkuo pasitarnautų kitiems bendruomenės nariams. Išklausymo centruose savanoriškai dirbantys įvairiausių profesijų savanoriai palaikytų ryšį su atitinkamomis valstybinėmis tarnybomis, kurios dažniausiai ir turėtų pasirūpinti savo piliečiais. Materialinė pagalba būtų teikiama tik labai skubiais atvejais, o tolimesnis problemos sprendimas priklausytų ir nuo paties prašančiojo noro ir pastangų.
LC generalinė sekretorė susirinkusius supažindino ir su išklausymo centrų savanoriams keliamais reikalavimais. Pasirodo, būti tuo, kuris klausysis, ne taip jau ir paprasta. Išklausymo tarnystės metodikoje yra labai išsamiai išdėstytos savanoriams būtinos savybės. Kad galėtum kitą išklausyti ir, kas svarbiausia – išgirsti, pats turi nuolatos tobulėti, mokytis kantrybės, atjautos, stebėti laiko ženklus mus supančioje aplinkoje, turėti elementarių mandagumo savybių. Ir mylėti tą, kuris ateis išsikalbėti.
O viso to, tikrai galima išmokti ir, pritaikant praktikoje, būti tuo bendruomenės nariu, kuris pateisins ir kolegų, ir besikreipiančiųjų lūkesčius. Seminaro antroje dalyje lektorė mokytoja metodininkė Elena Gvazdaitienė supažindino karitiečius su paruoštos metodikos mokomąja medžiaga. Atėjęs išsikalbėti žmogus nori būti išgirstas ir suprastas. Girdėti – fiziologinė žmogaus savybė, o klausyti – psichologinė ypatybė. Kaip nepasiklysti sudėtinguose terminuose, kaip įveikti klausymosi barjerus, kaip suprasti, ką išgirstame?…
Kalbėjusios lektorės „paguodė“ savanorius, pasiryžusius steigti išklausymo centrus, kad jų laukia nemenki iššūkiai, ir linkėjo, kad ir kiek įgytų teorinių žinių, šioje veikloje ne mažiau svarbu turėti Dievo duotą plačią širdį.
Aldona KALINAUSKIENĖ
Šaltinis „SUVALKIETIS“ NR.95(10234) 2017 m.rugpjūčio 22 d
Spausti ant nuorodos:
