2022 m. lapkričio 13-oji, XXXIII eilinis sekmadienis

 

Jėzus Kristus dėl jūsų tapo vargdieniu (plg. 2 Kor 8, 9)

1. „Jėzus Kristus […] dėl jūsų tapo vargdieniu“ (plg. 2 Kor 8, 9). Šiais žodžiais apaštalas Paulius kreipiasi į pirmuosius Korinto krikščionis, norėdamas pagrįsti jų solidarumo su vargstančiais broliais įsipareigojimą. Pasaulinė vargstančiųjų diena ir šiemet ateina kaip sveika provokacija, padedanti mums apmąstyti savo gyvenimo būdą ir daugybę dabarties vargo apraiškų.

 

Prieš kelis mėnesius pasaulis ėmė atsigauti po pandemijos audros ir rodyti ekonomikos atsigavimo ženklus, kurie turėjo padėti milijonams žmonių, nuskurdintų dėl prarastų darbo vietų. Pragiedrėjęs dangus žadėjo, nepamirštant artimųjų netekties skausmo, galimybę pagaliau grįžti prie tiesioginių tarpasmeninių santykių, vėl susitikti be jokių suvaržymų ar apribojimų. Ir tada horizonte pasirodė nauja nelaimė, primetusi pasauliui kitokį scenarijų.

 

Karas Ukrainoje prisidėjo prie regioninių karų, kurie pastaraisiais metais sėjo mirtį ir destrukciją. Tačiau šiuo atveju situacija yra sudėtingesnė dėl „supervalstybės“, siekiančios primesti savo valią ir paneigiančios tautų apsisprendimo principą, tiesioginės intervencijos. Iš atminties kyla jau matytos tragiškos scenos, kai galingųjų tarpusavio šantažas užgožia taikos reikalaujančios žmonijos balsą.

 

2. Kiek daug vargšų padaro karo beprasmybė! Kur tik nukreipiame žvilgsnį, visur matome, kaip smurtas paveikia beginklius ir silpniausius žmones. Tūkstančiai žmonių, pirmiausia vaikų, deportuojami siekiant sunaikinti jų šaknis ir priverstinai įdiegti kitą tapatybę. Aktualiai skamba psalmininko žodžiai, patyrus Jeruzalės sugriovimą ir jaunų žydų tremtį: „Prie Babilonijos upių –/ten mes sėdėjome verkdami, / Ziono kalną atsiminę. Ant to krašto tuopų / pakabinome savo arfas, /nes mus į nelaisvę išvariusieji / ten liepė mums giedoti, / mūsų engėjai vertė mus džiūgauti […]. / Kaipgi galime mes giedoti Viešpaties giesmę / svetimoje žemėje?“ (Ps 137, 1–4).

 

Milijonai moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių priversti kęsti bombų pavojų ir gelbėjasi ieškodami prieglobsčio kaip pabėgėliai kaimyninėse šalyse. Tie, kurie lieka konflikto zonose, kiekvieną dieną gyvena baimėje, stokoja maisto, vandens, medicininės priežiūros ir, svarbiausia, meilės. Tokios sumaišties aplinkybėmis protas aptemsta, o pasekmes patiria daugybė paprastų žmonių, kurie prisideda prie ir taip didelio skurstančiųjų skaičiaus. Kaip tinkamai reaguoti, kad būtų suteikta pagalba ir ramybė tokiai daugybei žmonių, paliktų nežinios ir nesaugumo likimui?

 

3. Būtent šiame prieštaringame kontekste minima VI Pasaulinė vargstančiųjų diena, apaštalo Pauliaus žodžiais kviečiant žvelgti į Jėzų, kuris, „būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Lankydamasis Jeruzalėje Paulius susitiko su Petru, Jokūbu ir Jonu, kurie prašė jo nepamiršti vargšų. Jeruzalės bendruomenė išgyveno sunkumus dėl šalį užklupusio bado. Apaštalas nedelsdamas pasirūpino surengti didelę rinkliavą šiems vargšams paremti. Korinto krikščionys pasirodė esą labai jautrūs ir pasirengę padėti. Pauliaus nurodymu kiekvieną pirmąją savaitės dieną jie rinko tai, ką pavyko sutaupyti, ir visi buvo labai dosnūs.

 

Kiekvieną sekmadienį, panašiai kaip anais laikais, švęsdami Eucharistiją mes darome tą patį gestą, –sudedame savo aukas, kad bendruomenė galėtų pasirūpinti vargingiausiųjų poreikiais. Tai ženklas, kurį krikščionys visada darė su džiaugsmu ir atsakingai, kad nė vienam broliui ar seseriai netrūktų būtiniausių dalykų. Tai liudija jau šventasis Justinas, kuris II a. imperatoriui Antoninui Pijui taip aprašė krikščionių sekmadienio šventimą: „Dieną, vadinamą Saulės diena, toje pačioje vietoje susirenka visi miestų bei kaimų gyventojai. Kiek leidžia laikas, skaitomi apaštalų ir pranašų raštai. […] Tie, kuriuos vadiname diakonais, padalija visiems čia esantiems eucharistinę duoną ir vyną su vandeniu, o nesantiems nuneša į namus. Kas apsčiai turi ir nori, aukoja savo nuožiūra, kiek yra numatęs; tai, kas surinkta, perduodama vadovui, o jis šelpia našlaičius ir našles bei stokojančius dėl ligų ar kitų priežasčių, taip pat kalinius ir atvykėlius; žodžiu, padeda visiems varguoliams“ (Pirmoji apologija, LXVII, 1–6).

 

4. Grįžtant prie Korinto bendruomenės, po pradinio entuziazmo jų atsidavimas ėmė silpnėti, ir apaštalo pasiūlyta iniciatyva prarado pagreitį. Būtent ši priežastis paskatino Paulių aistringai paraginti atnaujinti rinkliavą: „Dabar pagal išgales pabaikite tai daryti, kad kaip gyvi troškote, taip ir baigtumėte“ (2 Kor 8, 11).

 

Šiuo metu galvoju apie didžiadvasiškumą, kuris pastaraisiais metais paskatino šalių gyventojus atverti savo namų duris ir priimti milijonus pabėgėlių iš karo zonų Artimuosiuose Rytuose, Centrinėje Afrikoje, o dabar ir Ukrainoje. Šeimos plačiai atvėrė savo namus, kad užleistų vietą kitoms šeimoms, o bendruomenės dosniai priėmė daugybę moterų ir vaikų, norėdamos suteikti jiems deramą orumą. Tačiau kuo ilgiau tęsiasi konfliktas, tuo sunkesni jo padariniai. Priimantiesiems vis sunkiau užtikrinti pagalbos tęstinumą; šeimas ir bendruomenes ima slėgti besitęsiančios krizės situacija. Tai momentas, kai reikia nenuleisti rankų, bet atnaujinti pradinę motyvaciją. Tai, ką pradėjome, būtina užbaigti taip pat atsakingai.

 

5. Iš tiesų solidarumas yra būtent tai: dalytis tuo mažu, ką turime, su tais, kurie neturi nieko, kad niekas nenukentėtų. Kuo labiau juntamas bendruomeniškumas ir stiprėja bendrystės kaip gyvenimo būdo suvokimas, tuo labiau bręsta solidarumas. Kita vertus, reikia atsižvelgti į tai, kad kai kuriose šalyse pastaraisiais dešimtmečiais labai išaugo daugelio šeimų gerovė, jos pasiekė užtikrintą gyvenimo lygį. Tai teigimas pasiekimas, įgyvendintas derinant privačią iniciatyvą ir įstatymus, kuriais remiamas ekonomikos augimas, drauge konkrečiai skatinant šeimos politiką ir socialinę atsakomybę. Pasiekta saugumo ir stabilumo gerove dabar galima dalytis su tais, kurie buvo priversti palikti savo namus ir šalį, kad išsigelbėtų ir išgyventų. Būdami pilietinės visuomenės nariai, mes nuolat raginame puoselėti laisvės, atsakomybės, brolybės ir solidarumo vertybes. O kaip krikščionys visada laikykime meilę, tikėjimą ir viltį savo būties ir veiklos pagrindu.

 

6. Verta atkreipti dėmesį, kad apaštalas nenori versti krikščionių atlikti labdaros darbą. Iš tiesų, jis rašo: „Aš tai sakau ne liepdamas“ (2 Kor 8, 8); priešingai, jis nori „patikrinti jų meilės nuoširdumą“, pagal tai, kaip jie rūpinasi vargšais (plg. ten pat). Pauliaus prašymo pagrindas, be abejo, yra konkrečios pagalbos poreikis, tačiau jo intencija apima dar daugiau. Jis ragina, kad rinkliava būtų meilės ženklas, liudytų paties Jėzaus parodytą meilę. Trumpai tariant, dosnumą vargšams labiausiai motyvuoja Dievo Sūnaus pasirinkimas pačiam tapti vargšu.

 

Apaštalas nebijo tvirtinti, kad šis Kristaus pasirinkimas, šis savęs „apiplėšimas“ yra „malonė“, negana to, „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė“ (2 Kor 8, 9), ir tik ją priimdami galime konkrečiai ir nuosekliai išreikšti savo tikėjimą. Ši tema sutartinai atskleidžiama visame Naujojo Testamento mokyme, tai atspindi ir apaštalo Jokūbo žodžiai: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės Įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą“ (Jok 1, 22–25).

 

7. Vargšų akivaizdoje reikia ne kalbėti, bet pasiraitoti rankoves ir praktiškai įgyvendinti tikėjimą tiesioginiu dalyvavimu, to negalima deleguoti kitiems. Tačiau kartais gali įsivyrauti tam tikras atsipalaidavimas, nulemiantis nenuoseklumą, pavyzdžiui, abejingumą vargšams. Taip pat pasitaiko, kad kai kurie krikščionys dėl pernelyg didelio prisirišimo prie pinigų įklimpsta į piktnaudžiavimą gėrybėmis ir turtu. Tokios situacijos parodo silpną tikėjimą ir menką bei trumparegišką viltį.

 

Žinome, kad problema ne patys pinigai, nes jie yra žmonių kasdienio gyvenimo ir socialinių santykių dalis. Turime apmąstyti, kokią vertę suteikiame pinigams: jie negali tapti absoliučia vertybe, tarsi būtų pagrindinis tikslas. Toks prisirišimas neleidžia mums realistiškai žvelgti į kasdienį gyvenimą, užtemdo mūsų regėjimą ir neleidžia matyti kitų žmonių poreikių. Krikščioniui ir bendruomenei negali atsitikti nieko žalingesnio, kaip būti apakintam turto stabo, kuris galiausiai pavergia žmogų efemeriška ir žlugdančia gyvenimo vizija.

 

Tai nereiškia, kad vargšų atžvilgiu reikia laikytis dažnai pasitaikančios globėjiškos nuostatos; tačiau būtina įsipareigoti, kad niekam netrūktų būtinų dalykų. Gelbsti ne aktyvizmas, bet nuoširdus ir didžiadvasiškas dėmesys, leidžiantis artintis prie vargšo kaip prie brolio, kuris ištiesia ranką, kad aš pats pabusčiau iš letargo, į kurį patekau. Taigi „Niekas neturėtų sakyti, jog nuošaliai nuo vargšų laikosi todėl, kad jo gyvenimiškieji apsisprendimai verčia daugiau dėmesio skirti kitoms užduotims. Tokie pasiteisinimai dažnai girdimi akademiniuose, verslo, profesiniuose ir net bažnytiniuose sluoksniuose. […] Nė vienam nevalia jaustis atleistam nuo rūpinimosi vargšais ir socialiniu teisingumu“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 201). Būtina skubiai ieškoti naujų būdų, kurie galėtų padėti pranokti tokį socialinės politikos įsivaizdavimą, kai ji suvokiama „kaip politika, skirta vargšams, tačiau niekada – kartu su vargšais, niekada pačių vargšų, o juo labiau kaip dalis projekto, kuris suvienytų tautas“ (Enciklika Fratelli tutti, 169). Vietoj to turime laikytis apaštalo nuostatos – jis rašė korintiečiams: „Niekas nereikalauja, kad kitiems tektų lengvatos, o jums naštos, bet kad būtų lygybė“ (2 Kor 8, 13).

 

8. Yra toks neturtas, kuris padaro žmogų turtingą: šį paradoksą šiandien, kaip ir praeityje, sunku priimti, nes jis prieštarauja žmogiškajai logikai. Primindamas Jėzaus Kristaus „malonę“, Paulius nori patvirtinti tai, ką pats skelbė, būtent, kad tikrasis turtas yra ne kaupti lobius žemėje, „kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia“ (Mt 6, 19), bet abipusė meilė, kuri mus ragina nešti vieni kitų naštas, kad niekas nebūtų apleistas ar atstumtas. Silpnumo ir ribotumo patirtis pastaraisiais metais, o dabar – karo tragedija, kurios padarinius jaučia visas pasaulis, turi mus išmokyti kai ko lemtingo: šiame pasaulyje esame ne tam, kad išgyventume, bet kad visiems būtų galima gyventi orų ir laimingą gyvenimą. Jėzaus žinia parodo kelią ir padeda suprasti: yra toks skurdas, kuris žemina ir žudo, ir yra kitoks, paties Jėzaus neturtas, kuris išlaisvina ir teikia giedrumo.

 

Žudantis skurdas kyla dėl neteisingumo, išnaudojimo, smurto ir neteisingo išteklių paskirstymo. Tai beviltiškas skurdas be ateities, nes jį lemia švaistymo kultūra, nesuteikianti perspektyvų ar išeičių. Tai skurdas, kuris verčia žmones patirti kraštutinį nepriteklių, taip pat griauna dvasinę sferą – nors jos dažnai nepaisoma, vis dėlto ji egzistuoja ir yra svarbi. Kai vienintelis įstatymas – pelno apskaičiavimas dienos pabaigoje, nebelieka jokių stabdžių, neleidžiančių vadovautis žmonių išnaudojimo logika: kiti tampa priemonėmis. Teisingas darbo užmokestis ir sąžiningos darbo valandos nebeegzistuoja, o nuo sukurtų naujų vergovės formų kenčia žmonės, kurie neturi kitos išeities ir yra priversti susitaikyti su šia karčia neteisybe, kad galėtų sukrapštyti pragyvenimui būtiną minimumą.

 

Priešingai, išlaisvinantis neturtas pateikia mums atsakingą pasirinkimą atsikratyti balasto ir sutelkti dėmesį į esminius dalykus. Iš tiesų galime nesunkiai atpažinti tą daugelio žmonių patiriamą nepasitenkinimo jausmą: jie jaučia, kad stokoja kažko svarbaus, ir eina to ieškoti kaip betiksliai klajokliai. Trokštantieji rasti tai, kas juos patenkintų, turi būti nukreipti į mažuosius, silpnuosius ir vargšus, kad pagaliau suprastų, ko jiems iš tikrųjų reikia. Susitikimas su vargšais leidžia atsikratyti nerimo ir nepagrįstų baimių, pasiekti tai, kas gyvenime iš tiesų svarbu ir ko niekas negali iš mūsų atimti, – tikrą ir neatlygintinai dovanojamą meilę. Iš tikrųjų vargšai, prieš tapdami mūsų išmaldos objektu, jau yra subjektai, padedantys mums išsilaisvinti iš nerimo ir paviršutiniškumo pančių.

 

Bažnyčios tėvas ir mokytojas šventasis Jonas Auksaburnis, savo raštuose griežtai smerkęs krikščionis dėl jų elgesio su vargšais, rašė: „Jei negali patikėti, kad neturtas gali atnešti turtą, pagalvok apie savo Viešpatį ir nustok tuo abejoti. Jei jis nebūtų buvęs vargšas, tu nebūtum tapęs turtingas; būtent tai yra nuostabu, kad iš neturto atsirado gausūs turtai. Apaštalas Paulius, rašydamas apie „turtingumą“ , turi omenyje pažintą maldingumą, apsivalymą nuo nuodėmių, teisumą, pašventinimą ir tūkstančius kitų gerų dalykų, kurie mums duoti dabar ir visada. Visa tai mes turime per neturtą“ (Homilijos apie Antrąjį laišką korintiečiams, 17, 1).

 

9. Apaštalo tekstas, parinktas šiai VI Pasaulinei vargstančiųjų dienai, atskleidžia didį gyvenimo tikėjimu paradoksą: Kristaus neturtas daro mus turtingus. Apaštalas Paulius galėjo perteikti šį mokymą – o Bažnyčia per amžius jį skleisti ir liudyti – tik todėl, kad Dievas savo Sūnuje Jėzuje pasirinko šį kelią ir juo ėjo. Kadangi Kristus dėl mūsų tapo vargšu, mūsų gyvenimas nušviečiamas ir perkeičiamas, jis įgyja vertę, kurios pasaulis nepažįsta ir negali suteikti. Jėzaus turtas yra jo meilė, prieš nieką neužsisklendžianti ir einanti visų pasitikti, ypač tų, kurie yra atstumti ir stokoja būtiniausių dalykų. Iš meilės jis apiplėšė save ir prisiėmė žmogaus būklę. Iš meilės tapo klusnus tarnas, net iki mirties ant kryžiaus (plg. Fil 2, 6–8). Iš meilės tapo „gyvybės duona“ (Jn 6, 35), kad niekam netrūktų būtinų dalykų ir visi galėtų rasti maisto amžinajam gyvenimui. Šį mokymą, atrodo, sunku priimti ir mūsų dienomis, panašiai kaip ir Viešpaties mokiniams (plg. Jn 6, 60), tačiau Jėzaus žodis aiškus. Jei norime, kad gyvybė nugalėtų mirtį, o orumas būtų išlaisvintas iš neteisybės, Jėzus Kristus rodo kelią: reikia sekti jo neturtu, dalytis gyvenimu iš meilės, laužyti savo egzistencijos duoną su broliais ir seserimis, pradedant nuo mažiausiųjų, nuo tų, kuriems trūksta būtiniausių dalykų, kad būtų pasiekta lygybė, vargšai būtų išvaduoti iš skurdo, o turtuoliai – iš tuštybės, nes abu šie dalykai yra beviltiški.

 

10. Gegužės 15 d. kanonizavau brolį Karolį de Fuko (Charles de Foucauld). Jis gimė turtingas ir visko išsižadėjo, kad galėtų sekti Jėzų ir kartu su juo taptų beturčiu ir visų broliu. Jo atsiskyrėliškas gyvenimas, iš pradžių Nazarete, o paskui Sacharos dykumoje, kurį sudarė tyla, malda ir dalijimasis, yra pavyzdinis krikščioniškojo neturto liudijimas. Mums naudinga apmąstyti šiuos jo žodžius: „Neniekinkime vargšų, mažutėlių, darbininkų; jie yra ne tik mūsų broliai Dieve, bet ir tobuliausi Jėzaus išorinio gyvenimo sekėjai. Jie mums puikiai atspindi Jėzų, Darbininką iš Nazareto. Vargšai yra pirmagimiai tarp išrinktųjų, pirmieji pašaukti prie Išganytojo prakartėlės. Jie buvo įprastinė Jėzaus draugija nuo pat jo gimimo iki mirties […]. Gerbkime juos, gerbkime juose Jėzaus ir jo šventųjų tėvų atvaizdus […]. Priimkime sau [tą pačią būklę], kurią jis prisiėmė […]. Niekada nenustokime būti viskuo vargšai, vargšų broliai, vargšų palydovai, būkime vargingiausi iš vargšų, kaip Jėzus, ir, kaip Jis, mylėkime vargšus ir būkime jų apsuptyje“ (Luko evangelijos komentarai, 263 meditacija) [1]. Broliui Karoliui tai buvo ne tik žodžiai, bet ir konkretus gyvenimo būdas, paskatinęs jį dalytis su Jėzumi savo paties gyvenimo dovana.

 

Tegul ši VI Pasaulinė vargstančiųjų diena tampa malonės proga atlikti asmeninį ir bendruomeninį sąžinės tyrimą ir paklausti savęs, ar Jėzaus Kristaus neturtas yra ištikimas mūsų gyvenimo palydovas.

 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. birželio 13 d., šventojo Antano Paduviečio minėjimas

 

Pranciškus

 

[1] Meditacija Nr. 263 apie Lk 2, 8–20: C. De Foucauld. La Bonté de Dieu. Méditations sur les saints Evangiles (1), Nouvelle Cité, Montrouge 1996, 214–216.