Lietuvos dukterų draugija buvo įsteigta 1959 metais Čikagoje a. a. kunigo Felikso Gurecko sumanymu ir iniciatyva. Netrukus Draugijos padaliniai ėmė kurtis ir kituose JAV miestuose: Rockforde, Los Andžele, Sietle, Wašingtone, Detroite… Pagrindinė misija- padėti vargan puolusiam žmogui ir daryti tai iš geraširdiškumo ir meilės.
Neliko nuošaly ir mūsų krašto žmonės. „Kai pas mane netikėtai atėjo moteris ir tiesiai pasakė, kad Lietuvos dukterų draugija nori padėti skurstantiems žmonėms ar tiesiog netikėtai ištiktiems gyvenimo negandų- iš pradžių suklusau,- sakė Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė.- Bet kai pasikalbėjome, supratau, kad ši draugija nuoširdžiai nori pagelbėti. Jos prašymas buvo nedelsti ir greitai surasti žmones, kuriems pagalba reikalinga dabar.“ Išlydėjusi viešnią Aušra ėmėsi skambinti į vyskupijos „Caritas“ skyrius, kur geriausia yra žinomos žmonių bėdos, vargai ir rūpesčiai. Šeštokų „Caritas“ vadovė Reda Armalienė greitai surado žmones, kuriems reikia padėti ne tik geru, gražiu žodžiu, bet ir labai konkrečiu daiktu,“- šypsodamasi sako Aušrelė. „Vienam berniukui reikalingas rašomasis stalas, o kitai šeimai galvojome, labiausiai reikėtų skalbimo mašinos, bet kai sužinojome, kad ten nėra vandentiekio, tada supratome, kad geriau būtų viryklę nupirkti. Tų namų šeimininkė norėjo, kad būtų galima virti, kepti ne tik dujomis, bet ir elektra.Aušrelė net įspėjo, kad čia ne „pageidavimų koncertas“, bet įgyvendino norą nupirko viryklę, kurios pagalba bus galima ir virti, ir kepti tiek dujomis, tiek elektra. Juk ne visada namuose būna pilnas dujų balionas,- pasakojo Šeštokų „Caritas“ vadovė Reda Armalienė.- Džiaugiamės, kad daiktai nupirkti tikrai reikalingi.“
Tad Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė, Šeštokų „Caritas“ vadovė Reda Armalienė, Šeštokų parapijos klebonas Eugenijus Naujalis bei Šeštokų seniūnė Liana Audzevičienė kartu su socialine darbuotoja Neringa Apolskienė pirmiausia nuskubėjo Į Onutės ir Gedimino Vasiliauskų sodybą Kirsnelės kaime. Čia auga jų anūkas septintokas Lukas Vasiliauskas. Senelis sakė, kad Lukas gražiai piešia, tik mokytis jam sunkiau sekasi. Tad pats Lukas, padėjęs sunešti rašomojo stalo detales, užklijavęs organizacijos „Caritas“ ženklelį, pasižadėjo gerosioms moterims iš Amerikos nupiešti dailų atviruką ir taip padėkoti už rašomą stalą. Paklaustas, ar ant stalo pasidės kompiuterį, vaikas sukluso ir tyliai prisipažino, kad kompiuterio jis neturi. Bet už stalą Lukas dėkojo svečiams- spausdamas ranką sakė, kad labai saugos šią dovaną. Už anūkui suteiktą džiaugsmą dėkingi buvo ir jo seneliai. Lukas prasitarė, kad jo didžiausia svajonė- tapti mechaniku. Kaip žinia, svajonės pildosi, kai labai to nori ir sieki,tad Lukui linkėjome, kad jo svajonė išsipildytų.
Atvežę viryklę į Rimos Adomaitienės namus Šeštokuose, svečiai tuoj puolė nešti nelengvą dovaną į trobą. Kur jūs pamatysite parapijos kleboną, nešiojintį virykles? O štai Šeštokų parapijos klebonas Eugenijus Naujalis tuoj čiupo nešti viryklę, padėdamas kitiems. Vyrai tuoj pat pastatė ją ten, kur jos vieta- virtuvėje. Rima Adomaitienė dėkojo už dovaną- ji jau seniai krosnį užkūrusi šildė namus, laukdama svečių. „Tikimės, kad per Kalėdas namai kvepės pyragais,“- sakė Šeštokų „Caritas“ vadovė Reda Armalienė. Šeštokų seniūnė Liana Audzevičienė susirūpinusi kalbėjo, kad reikia elektros specialistų konsultacijos prieš jungiant viryklę, kad įsitikintume, ar elektra tvarkinga. „Reikės pasižiūrėti,“- žadėjo ji.
Šeštokiečiai atsisveikino su viešnia iš Vilkaviškio vyskupijos- kas rankos paspaudimu, kas bučiniu: juk Aušrelė su dovanomis ir lauktuvėmis atvyksta ne pirmą kartą. Čia ją jau pažįsta ir geru žodžiu mini. O didžiausios padėkos nusipelnė Lietuvos Dukterų draugijos moterys, kurios į savo įstatus yra įsirašiusios tris pagrindinius veiklos principus: paprastumo, garbingumo ir meilės. „Mes duodame ne tik pinigus, bet ir širdį. Dažnai širdis išsprendžia daugiau nei pinigai,“- tokia šių moterų nuostata, išsakyta su meile ir iš visos širdies. O asmeninis ryšys su žmonėmis, žinojimas jų vargų ir bėdų yra labai svarbu. Kad būtų galima žmogui pagelbėti tada, kai jam labiausiai to reikia. „Gražu, kad ir „Caritas“ vadovė, ir klebonas, ir seniūnė, ir socialinė darbuotoja- visi, kurie geriausia žino žmonių vargus ir bėdas- dirba kartu. Tada galime tikėti, kad pagalba suteikiama tikrai tiems, kuriems labiausiai to reikia,“- sakė Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė.
Dineta Babarskienė