Būti kelrodžiu, būti dvasine atgaiva. | Vilkaviškio vyskupijos Caritas

Kiekvienas medis, kuris neneša gero vaisiaus, yra nukertamas ir į ugnį įmetamas.“ (Mt. 3, 10-11)

"Iš tiesų, sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte." (Mt 25,40)

"Daug žmonių pasaulyje miršta stokodami duonos, bet dar daugiau miršta stokodami meilės." Motina Teresė

„Jei negali pamaitinti šimto žmonių, pamaitink vieną“. Motina Teresė

„Meilės darbai visuomet yra džiaugsmo darbai. Nebūtina ieškoti laimės: jei mylime kitus, ją gausime. Tai – Dievo dovana“. Motina Teresė

„Viešpatie, padaryk mus vertus tarnauti vargšams visame pasaulyje, gyvenantiems ir skurde, ir mirštantiems iš bado…” Popiežius Paulius VI

“Per mūsų rankas duok mums šiandien kasdienės duonos, o per mūsų supratingą meilę suteik jiems ramybę ir džiaugsmą…” Popiežius Paulius VI

„Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj- vis dėlto darykite gerus darbus!“ Motina Teresė

“Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris į jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” (Jn 3,16).

Būti kelrodžiu, būti dvasine atgaiva.

Antradienis – socialinių darbuotojų ir savanorių diena. Į baziliką suplūdo maldininkai iš Aleksoto, Prienų, Tabariškių, Garliavos, Kalvarijos, „Carito“, Maltos ordino darbuotojai bei savanoriai. Drauge su jais meldėsi ir šių dekanatų kunigai.

Po rožinio maldos visi susikaupėme katechezei, kurią sakė kanauninkas Kęstutis Žemaitis. Pagrindinė mintis – apie gero darymą artimajam, apie dalinimąsi ne tiek materialiomis vertybėmis, kiek dvasinėmis, nes būtent jų daugiausia žmonės stokoja. Dievas yra mūsų moralinės tvarkos Viešpats, todėl paklusdami Jam turėtume ir mintis derinti, ir gerus darbus daryti. Tik Dievo valios pripažinimas, gilus tikėjimas ir gyvenimas pagal Dievą veda į išganymą. Kaip mes įsivaizduojame gerus darbus? Daliname duoną, maistą ir kitus materialius daiktus, bet turime suprasti, kad atjauta, kelio parodymas ir kiti dvasiniai dalykai yra svarbesni už materialius. Taip ir mes galime tapti kelrodžiais kitiems žmonėms, kaip, pavyzdžiui, šv. Pauliui tokiu kelrodžiu ir įvesdintoju po atsivertimo į Jeruzalės bendruomenę buvo Barnabas. Jie su Pauliumi, tada dar Sauliumi, buvo studijų draugai, tačiau Barnabas labai anksti tapo krikščionimi, aktyviai gyveno Jeruzalės bendruomenėje, todėl pasitikėjo savo draugo atsivertimu, jį paruošė ir įvedė į bendruomenę. Viešpats pašaukė Barnabą būti Pauliaus kelrodžiu. Pauliaus, kurio gyvenimas po stebuklingo susitikimo su Jėzumi kelyje į Damaską pasikeičia. Taip tėvai galėtų būti kelrodžiais savo vaikams, vyresnieji jaunesniesiems. Šiandien švęsdami palaimintajam skirtą aštuondienį prasmingai galėtume prisiminti vyskupą Kazimierą Rūškį, kuris rūpinosi Lenkijoje tuomet pogrindžio sąlygomis veikusiomis vienuolijomis ir kurio koplyčioje Varšuvoje Jurgis Matulaitis buvo priimtas į vienuolius. Minėdamas šiuos ir kitus pavyzdžius kalbėtojas tarsi klausė mūsų: ar mes dažnai pagalvojame, kad esame pašaukti būti kelrodžiu kieno nors kelyje, būti dvasine atgaiva. Skurdo ir vargo yra ne tik tolimuose kraštuose, jo pakanka ir mūsuose. Todėl kun. K. Žemaitis sveikino visus „Carito“, Maltos ordino bei kitus savanorius, dirbančius šioje srityje ir ragino: „Darykime gerus darbus, kad kiekvieną dieną galėtume kilti aukštyn, prie Dievo.“