Aurelijos istorija | Vilkaviškio vyskupijos Caritas

Kiekvienas medis, kuris neneša gero vaisiaus, yra nukertamas ir į ugnį įmetamas.“ (Mt. 3, 10-11)

"Iš tiesų, sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte." (Mt 25,40)

"Daug žmonių pasaulyje miršta stokodami duonos, bet dar daugiau miršta stokodami meilės." Motina Teresė

„Jei negali pamaitinti šimto žmonių, pamaitink vieną“. Motina Teresė

„Meilės darbai visuomet yra džiaugsmo darbai. Nebūtina ieškoti laimės: jei mylime kitus, ją gausime. Tai – Dievo dovana“. Motina Teresė

„Viešpatie, padaryk mus vertus tarnauti vargšams visame pasaulyje, gyvenantiems ir skurde, ir mirštantiems iš bado…” Popiežius Paulius VI

“Per mūsų rankas duok mums šiandien kasdienės duonos, o per mūsų supratingą meilę suteik jiems ramybę ir džiaugsmą…” Popiežius Paulius VI

„Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj- vis dėlto darykite gerus darbus!“ Motina Teresė

“Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris į jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” (Jn 3,16).

Aurelijos istorija

Moteris (36 m.) Vilkaviškio vyskupijos Caritas pagalbos centre „Rūpintojėlis“ pradėjo lankytis rekomendavus vaikų dienos centro darbuotojams. Jie pastebėjo, kad jai nelengva vienai susidoroti su problemomis, reikia pagalbos ugdantis ir įtvirtinant įvairius įgūdžius.

Aurelija viena augina mergaitę (4 m.). Mergaitės tėvas šiuo metu atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, kur pateko dėl smurto šeimoje ir vagysčių. Dukra labai prisirišusi prie motinos, bijo jos netekti.

Moteris nuo vaikystės augo nepilnoje šeimoje, buvo socialiai apleista. Dėl netvarkingo motinos gyvenimo būdo Aureliją augino močiutė, kuriai dėl silpnos sveikatos buvo gana sudėtinga visapusiškai pasirūpinti mergaite. Mokyklą Aurelija pradėjo lankyti aštuonerių metų. Maždaug tuo pačiu metu jai buvo diagnozuota epilepsija. Mergaitė mokėsi pagalbinėje mokykloje-internate, kur baigė penkias klases. Vėliau dėl nepakankamos kontrolės Aurelija nebesimokė, neoficialiai dirbo fermose. Šiuo metu moteris gailisi, kad tuo metu netęsė mokslų, sako: „Kvaila buvau. Dabar būtų geriau, gal kokį darbą turėčiau.“ Dėl ligos ir socialinio apleistumo Aurelija buvo patalpinta į globos namus, kur pragyveno 9 metus. Iš globos namų savarankiškai gyventi išėjo kartu su vyru. Paklausta, kodėl su juo užmezgė santykius, ji teigia, jog „Kitaip nebūtų išleidę. Nenorėjau ten gyventi.“ Be to, moteris pasakoja, jog pradžioje, kol negerdavo vyras „buvo geras“. Abu gyveno iš neįgalumo pašalpų. Nemokėdami planuoti savo pajamų ir išlaidų, įsiskolino telekomunikacijų bendrovėms, banke pasiėmė vartojimo paskolą sumokėti nuomai. Vėliau vyras išgėręs pradėjo smurtauti. Patekęs į pataisos namus jis toliau reikalaudavo, kad žmona jį lankytų, pervestų pinigų. Dėl patirtų išgyvenimų vėl pablogėjo Aurelija sveikata: silpo regėjimas, atsinaujino epilepsijos priepuoliai. Su vyru moteris išsiskyrė, teismas priteisė vaiko išlaikymo išlaidas. Kadangi tėvas pinigų nemoka, mergaitės išlaikymo pašalpą moka valstybė.

Aurelija yra gana žingeidi, daug kuo domisi. Tačiau jai trūksta socialinių įgūdžių: higienos, tvarkos palaikymo ir pan. Moteris labai rūpinasi savo dukra, stengiasi, kad ji kuo mažiau jaustų nepriteklių. Kaip pati Aurelija teigia, „jau geriau aš pati nepavalgysiu, bet mergaitę pamaitinsiu“. Moteris lankė skaitmeninio raštingumo, anglų kalbos kursus. Ji noriai pagelbsti, kai prireikia pagalbos, aktyviai bendrauja. Šiuo metu moteris po truputį bando išsimokėti skolas, tačiau gaunamų pajamų sunkiai užtenka kasdieniniams poreikiams. Atsiradus neplanuotoms išlaidoms sunku išsiversti, todėl labai praverčia parama maistu, rūbais ar kitais daiktais.

Dalia Griūnaitė

Vilkaviškio vyskupijos „Carito“

Pagalbos centro „Rūpintojėlis“ soc. darbuotoja