Vienų Velykos su šypsena, kitų- kiek kitokios.
Stasio Gurevičiaus, visų vadinamo Stasiuku, troboje sutiktas Rudaminos seniūnaitis Vidas Vaitulionis darbavosi. „Vidas yra pavyzdys visiems rajono seniūnaičiams. Jis kone pirmasis atskubėjo į pagalbą Stasiukui, nieko nekaltindamas, dargi lyg sau sakydamas, kad kaip čia patys neapsižiūrėję, jog šalia taip gyvena žmogus. Tad Stasiukui tuoj griebėsi padėti visomis išgalėmis. Jei visi tokie būtų seniūnaičiai kaip Vidas ir taip norėtų padėti žmonėms, daug darbų būtų galima nudirbti“,- sakė Rudaminos „Carito“ vadovė Nijolė Knyzienė. Ji tikino, kad atvežus šaldytuvą nunešti Stasiuko trobon buvę kam, nereikėjo bėgioti po kaimą vyrų ieškoti, seniūnaitis atsiuntęs. „Miela dirbti su tokiais žmonėmis“,- tikino Nijolė. O iš „Carito“ lėšų nupirktas plokščias, tuoj vyrai sukalę, tad troboje ir šilčiau, ir gražiau. Anot jos, ir Lazdijų seniūnijos seniūnas Sigitas Arbačiauskas net spintą Stasiukui parūpinęs. Tad atvykusi Lazdijų dekanato ir parapijos „Carito“ vadovė Onutė Juodkienė linkėjo stiprybės ir gražių švenčių visiems geradariams. Gaila, kad Stasiuko sveikata akivaizdžiai pašlijusi, jam, ko gero, būtina medikų pagalba. Seniūnaitis tikino, kad jie jau kelios dienos mato, kad Stasiukas pasikeitęs, kaip nesavas net į daržinę iškeliavęs miegoti, o sugrįžti šilton trobon nenorintis, sakosi, kad jį „būžiukai“ puolantys. Ponas Vidas pažadėjo nepalikti žmogaus likimo valiai, sakėsi bandys susisiekti su artimaisiais, žadėjo pasirūpinti, kiek tik galėsiąs.
Mama prašė dukrą išvežti
Papartėlių kaime, sunkokai pasiekiamoje sodyboje, mat privažiuoti neįmanoma, o nueiti galas kelio, mus sutikusi Julija Nevulienė prašė išvežti dukrą. Liūdna, bet tokia nūdiena. Anot senolės, dukra išgerianti, dažnai ir jos pensiją paimanti, ir maistą atimanti, o pagelbėti neskubanti. Savanorės įsitikino, kad net grindys nepašluotos, o ant krosnies verdamuose puoduose tik vanduo, šaldytuve rasta duonos, kelios dešrelės. Nieko kito „Carito“ savanorėms neliko tik pavėžėti dukrą iki jos namų.
O senutę aplankiusios savanorės atvyko tikrai ne tuščiomis- su lauknešėliu jos velykiniam stalui. Atvežė maisto: saldumynų, sūrį, kiaušinių Velykoms. Senolė pasiguodė, kad jau bažnytėlėje seniai buvusi, norėtų išpažinties prieiti. Rudaminos „Carito“ vadovė Nijolė Knyzienė pažadėjo šį senolės norą išpildyti. O Lazdijų dekanato ir parapijos „Carito“ vadovė Onutė Juodkienė dovanojo rožančių. Senolė iš kišenėlės išėmusi jai parodė savąjį ir susigraudino. Julijai reikalinga pagalba, ji sakėsi, neturinti ir kuo krosnies kūrenti, tad Lazdijų dekanato ir parapijos „Carito“ vadovė žadėjo kreiptis į Būdviečio seniūną pagalbos, juk nereikalingų pagalių mėtosi ir sodyboje, tad jei seniūnas pagelbės atsiųsdamas vyrų, būtų galima senolei padėti.
Šv. Velykos su elektros šviesa švariuose namuose
Džiugiausios Šv. Velykos, ko gero, bus pas Laimutę Tamulevičiūtę šviesiuose, šiltuose namuose. Bet kad šiandien Laimutė jau be baimės šypsosi, valgo „Carito“ savanorių atvežtus pyragus ir pati lyg kokia atsimainiusi, nori tvarkytis savo namus ir su viltimi laukia Šv. Velykų reikėjo lipti į kalną, kristi ir vėl keltis, vėl kopti pamažu, iš lėto, pasiduoti jau nebuvo galima, trauktis atgal taip pat- nemažai padirbėti teko. „Buvo išties sunku, tikras išbandymas“,- patikino atsidusdama Rudaminos „Carito“ vadovė Nijolė Knyzienė. Kai visa Lietuva šventė Valstybės 100- metį, Laimutei buvo lipdoma krosnis. Raimundas Krikščiūnas dirbo ir tokios šventės metu, mat, sakėsi, jam pagailo moteriškės, kad nesušaltų. Juk orų prognozės tuomet nedžiugino. „Carito“ lėšomis nupirktomis lentelėmis iškaltos sienos, atvežta baldų, mat senųjų, ko gero, negalima ir baldais vadinti, juk lovoje tupėjo vištos. Tuo patikėti sunku, bet tą pamatė visi, kai tik šeimininkė įsileido trobon. „Baisus kvapas vertė vemti, skudurai, šiukšlės buvo tiesiog nešami lauk ir deginami“,- pasakojo Rudaminos „Carito“ vadovė Nijolė Knyzienė. Dėka visų geradarių šiandien viskas kitaip. Pagelbėjo ir Šeštokų seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė bei socialinė darbuotoja Neringa Apolskienė. Buvo nupirkta brikečių, dar prireiks vyriškų rankų malkoms pjauti. Darbščių rankų išties reikėjo, tad seniūnės dėka čia darbavosi ir vyrai, ir moterys. Kiti gi- savo noru, savo valia atėjo, dirbo, nesitikėdami nei atlygio, nei padėkos. Regina, Oksana valė, tvarkė, Ričardas dažė, Andrius kaminą apžiūrėjo, sutvarkė, sulipdė. „Visiems čia dirbusiems, pagelbėjusiems dėkoju“,- sakė Nijolė. Buvo atvykę Socialinių paslaugų centro darbuotojos, kurių paslaugomis Laimutė tikrai galėtų pasinaudoti, tačiau, anot „Carito“ savanorių, dar reikia su ja kalbėtis, ją įtikinti, kad naudinga ir tikrai nereikia bijoti, juk galima ir išsimaudyti, ir skalbinius duoti išskalbti. Ponia Petručionienė dovanojo fotelį, sofą. Tapetų davė Virginija Vyšniauskienė. Saulius ir Aldona Armaliai parūpino dujų balioną, reduktorių, dujinę viryklę, spintelę, daržovių atvežė ir dar indų pridėjo, taip sakant, visko, ko reikia gyvenimo pradžiai. Ramūnas Kairys su žmona Oksana dovanojo spintelių. „Carito“ savanorių rūpesčiu atkeliavo į Laimutės namus užuolaidos, patalynė, rūbai, kilimas ir, žinoma, maistas, kurio nuolat trūko, mat pulką šunų taip pat reikėjo šerti. Buvo kreiptasi į veterinarus, gyvūnų prieglaudą, galiausiai ne vieną šunelį priglaudė geri žmonės. Paskaitę Laimutės istoriją laikraštyje „Lazdijų žvaigždė“, atsiliepė ne vienas, skambino, siūlė pagalbą, davė drabužių, patalynės, maisto. „Dėkoju visiems geros valios žmonėms čia dirbusiems, padėjusiems, supratusiems ir užjautusiems, kurių dėka Laimutė šiandien laiminga šypsosi. O ir dabar reikia nenuleisti rankų, atvažiuoti, pasižiūrėti, kaip ji gyvena, kaip tvarkosi“,- sakė Lazdijų dekanato ir parapijos „Carito“ vadovė Onutė Juodkienė. Ponia Onutė užrišo Laimutei skarelę, dovanojo šiltą pledą, atvežė maisto. „Ir elektra tuoj bus, jau baigiama tvarkyti“,- sakė Nijolė Knyzienė. Iš pradžių nepatikliai ir baikščiai į visus užsukančius jos trobon žiūrėjusi Laimutė, šiandien išsipraususi, švariai apsirengusi, šiltai prikūrentoje, suremontuotoje troboje šypsosi ir tikina, kad visiems geradariams primargins velykinių kiaušinių.
Dineta Babarskienė
