Dalins sėklas nemėgstančioms daržus sodinti- rudenį suruoš derliaus šventę.

„Norime padėkoti visiems ir kiekvienam atskirai aukojusiems, pasidalijusiems tuo, ką turi, kad šiandien galime labiau padėti tiems, kam labiausiai reikia. Nuoširdžiai dėkojame visiems geradariams“,- sakė Nijolė Knyzienė Rudaminos „Carito“ savanorė. Dar visai neseniai susibūrę draugėn šio krašto savanorės, atsiraitoję rankoves, pradėjo dirbti. Ką gi jos veikia? Jaunos moterys tuoj skuba papasakoti, bet labiausiai jos nori padėkoti visiems geradariams. „Aš ir pati nežinau, kaip aš čia žingsnelis po žingsnelio pradėjau darbuotis. Labai dėkoju Lazdijų dekanato ir parapijos „Carito“ skyriaus vadovei Onutei Juodkienei, kuri pakvietė mane, o ir dabar yra tarsi mokytoja, kuriai skambinu vis prašydama patarti, pamokyti. Tai jai ir visoms Lazdijų dekanato ir parapijos „Carito“ moterims dėkoju už padrąsinimą bei palaikymą. Jų paskatinta ir aš pradėjau kalbinti moteris, kviesti susiburti, o dabar, kai ledai jau pajudėjo, džiaugiamės, kad galime ir mes darbuotis su kitomis savanorėmis“,- sakė Nijolė Knyzienė. Tad dar visai neseniai įsikūrusio Rudaminos „Carito“ moterys ne tik darbuojasi, patyliukais jos prasitarė, kad greitai jau turės ir patalpas,kur galės apsilankyti visi, kuriems labiausiai reikia, o norintys galės paaukoti, atnešti tai, ko labai reikia kitam gal vargingiau gyvenančiam, šiandien stokojančiam, išgyvenančiam nepriteklių. „Jau turime sukaupę rūbų, kuriuos reikia būtinai išdalinti, tad nekantriai laukiame patalpų. Tada žmonės galės ateiti ir patys pasirinkti“,- dar nedrąsiai kalba ponia Nijolė Knyzienė ir sakosi, kad galės jau tvirtai pasakyti, kad turi patalpas, kai saujoje turės raktus ir galės pakviesti užeiti.

Dėkoja visiems ir kiekvienam atskirai

Kol kas Rudaminoje besidarbuojančių „Carito“ veikloje ne itin daug, bet noriai yra laukiami visi norintys prisijungti. „Ir vyrų rasime, pasikviesime, kad mums patalkintų. Ne tik moterys dirbsime, kviečiame ir vyrus. Juk vyriškų rankų taip dažnai prireikia“,- šypsodamasi sako ponia Nijolė. Būtent ši veikli moteris pasikvietusi į pagalbą Dalią Petuškaitę ir ponią Vidą ( nepanoro skelbti savo pavardę) prieš pat šv. Velykas važinėjo, lankė ūkininkus, pasiturinčius žmones, rinko viską, kas ką galėjo paaukoti: ar pinigais, ar maisto produktais, ar drabužiais. Moterys išdrįso užsukti ne į vieną kiemą ir paprašyti ne sau- kitiems. „Itin aktyvūs ir dosnūs buvo Aštriosios Kirsnos žmonės. Jie sutiko mus itin geranoriškai. Buvo net taip, kad žmonės patarė neiti pas vieną ūkininką, nes sakė jis tikrai neaukosiąs, o mes nepabijojome ir užėjome į jo sodybą. Buvome nustebintos, kad šis žmogus noriai bendravo, paaukojo ir net pasakė pavardes žmonių, kuriuos būtinai turime aplankyti, nes jiems itin reikalinga pagalba. Žmonės aukojo kas kuo galėjo ir kiek kas galėjo, bet tikrai noriai“,- pasakojo N. Knyzienė. Dalia Petuškaitė jai pritardama sakė, kad neteko sutikti piktų žmonių, visi suprato ir tikrai gausiai aukojo. Caritietės buvo maloniai nustebintos Rudaminos, Aštriosios Kirsnos bei aplinkinių kaimų žmonių gerumu. „Tad norime padėkoti visiems geradariams dosniai aukojusiems nepasiturinčioms šeimoms, vienišiems senjorams. Nuoširdus ačiū žmonėms supratusiems mūsų prašymus, atkreipusiems dėmesį ir paaukojusiems. Dėkojame už jūsų dosnią širdį, už supratimą. Džiugu, kad žmonės suprato, kad tik bendromis pastangomis mes galime šį tą gero ir gražaus nuveikti“,- sakė N.Knyzienė. Caritietės pasakojo, kad už geradarių paaukotus pinigus jos pirko maisto produktus: aliejų, kruopas. „Važinėjome, rinkome aukas, o paskui reikėjo išdalinti. Vežėme tiems,kuriems labiausiai reikia. Aplankėme ir tokius senolius, kurie sakėsi, kad jau seniai jautėsi visų pamiršti. Pasirodo, kad kartais  reikia tiek nedaug tik šilto, gero žodžio, atjautos, o ta šokaldo plytelė ir dėmesys daro stebuklus. Viena močiutė apsiverkusi sakėsi, kad mus Dievas pas ją atsiuntęs. Ji džiaugėsi, kad buvo aplankyta. Šios močiutės ir vyras, ir trys sūnūs jau mirę- toks jos gyvenimas dabar,“- pasakojo ponia Nijolė. Atrodo, viskas taip paprasta ir suprantama, o pasirodo šalia mūsų gyvena nemažai žmonių, kuriems reikalinga pagalba, o kartais tik dėmesys, šiltas aplankymas su šokolado plytele rankose ar nuoširdus žodis, apsikabinimas.N.Knyzienė džiaugiasi, kad ir Šeštokų seniūnijos senūnė Liana Audzevičienė noriai su jomis bendrauja, pataria,kuriuos žmones reikėtų aplankyti, padeda kiek tik galėdama. „Būdviečio seniūnijos socalinis darbuotojas Egidijus Aleksonis ne tik pats dosniai aukojo, bet ir mus padrąsino, įvertino ir net pagyrė šaunuolėmis pavadinęs“,- džiaugiasi supratimu ir pritarimu ponia Nijolė. Gerai, kad  šiame nelengvame darbe atsiranda norinčių dirbti, veikti kitų labų labui- ne savo gerovei. Taip atėjo čia savanoriauti ir Dalia Petuškaitė. „Dalia dar visai jauna, augina sūnelį ir padeda kitiems, kiek tik gali. Labai darbšti mergina ir namus prižiūri, ir daržus sodina. Kai įsikraustė šis namelis buvo apleistas, sienos juodos, o dabar kasdien vis gražėja, tvarkomasi, remontuojama ir dar surandama laiko ir kitiems pagelbėti. Šabakštynas buvo čia, o dabar suarta žemė. Dalia sės, sodins. Moteris rankomis skalbia, nesėdi rankų susidėjusi. Šioje troboje net elektros nebuvo, o dabar darbšti ranka čia kiekviename žingsnyje jaučiama. Pakviečiau savanoriauti ir ji sutiko. Ir ponia Vida (nepanoro skelbti savo pavardės) padeda, lanko žmones, dalija maistą, tikrai daug dirba“,- sakė ponia Nijolė. O pati Dalia sakosi, kad dalyvauti „Carito“ veikloje jai patinka. „Aš taip prasmingai praleidžiu laiką. Susitvarkau namus, valgyti pasidarau, žiemą laisvesnio laiko juk daugiau nei vasarą, tad savanoriauti „Carite“ man tikrai gera, taip susitinku su žmonėmis , pabendrauju, o išgirstas geras žodis iš vienišo žmogaus sušildo širdį, skatina dar labiau stengtis“,- prisipažįsta jauna moteris. Net ir su mažuoju vos 11 mėnesių sūneliu ant rankų Dalia stengiasi  nuveikti kažką gero ir kitų labui, tad važiuoja, padeda išdalinti maistą vargstantiems ar rinkti aukas.Caritietės atsiprašo, kad dar ne visus suspėjo aplankyi, gal ne visus ir žino, pažįsta, kuriems itin reikia pagalbos, bet jau ir Naujojoje Kirsnoje yra savanorė, kuri lankys to krašto žmones, tikisi, kad ir kitur atsiras žmonių norinčių savanoriauti. Būtų gerai, kad tokių savanorių atsirastų kiekviename kaime. Juk vietiniai žmonės geriausiai žino vieni apie kitus ir jiems nesvetimi  šalia gyvenančių žmonių rūpesčiai rūpestėliai. Savanorės už šį darbą negauna jokio atlygio. „Juk negalima visko vertinti tik pinigais. Kartais nuoširdus ačiū ištartas vienišo, vargstančio žmogaus reiškia daugiau nei pinigai. O žmonių, kuriems reikia pagalbos yra tikrai nemažai. Apsidairykime“,- sakė ponia Nijolė.

Dalins sėklas nemėgstančioms daržus sodinti

„Jau pavasarėja, tuoj prasidės darbymetis. Tad lai nesupyksta, jei kai kurioms nemėgstančioms turėti savo daržus, bet jaunoms, sveikoms, energingoms moterims duosime sėklų, kad pasisėtų daržovių, augintų, prižūrėtų per vasarą, o rudenį suruošime šventę ir turės kiekviena šeimininkė parodyti, ką užauginusi. Taip bandysime ne tik duoti, bet parodyti, kad kiekvienas iš mūsų galime kažką nuveikti ir net su kitais pasidalinti. Gal tų daržovių užaugs ne tik savo šeimai, bet ir kitiems bus galima duoti, pasidalinti“,- apie savo sumanymus pasakoja Rudaminos „Carito“ savanorė N. Knyzienė. Jai pritaria ir kitos savanorės. Reikia tikėtis, kad šis gražus sumanymas bus palankiai sutiktas ir tų žmonių, kurie tikrai turi ir jėgų, ir energijos, ir sveikatos, kad ir nedidelei lysvei susikasti, pasisodinti daržovių, bet to nedaro net gyvendami kaime. „Juk reikia ne tik imti, prašyti, bet ir duoti, dalintis, o tai bus puiki proga tai padaryti“,- sako ponia Nijolė. Moterys tikisi, kad pagalbininkų taip pat atsiras ir jau bus galima padėti žmonėms ir darbus nudirbti, kurių jie patys nesugeba, stokoja sveikatos ar jėgų jau nebeužtenka. „Ir toms jaunoms moterims, kurioms šiandien duodame, rytoj paprašysime, kad pagelbėtų kitiems, kad ir kokiai vienišai močiutei ar kokį darbelį nudirbti, ar nueiti ir tiesiog pasikalbėti, aplankyti. Gal koks vyriškis atsiras ir vienišiems senoliams malkas pakapos. Labai norėtume, kad mums pasisektų įgyvendinti šiuos sumanymus“,- sakė ponia N. Knyzienė.

Caritiečių darbas nelengvas ir nesibaigiantis, tai nuolatinės pastangos, noras pagelbėti kitam, svetimam, bet šalia esančiam žmogui. Jei tik norite, galite ir jūs tai padaryti, pagelbėti silpnesniam, mažesniam, gal ne tokiam sėkmingam žmogui, tad Rudaminos „Carito“ savanorės prašo skambinti šiuo telefono numeriu: 8-678-69427, jei turite daiktų, drabužių, kurių jums tikrai nereikia, žinokite, kad yra žmonių, kuriems šie daiktai gali būti reikalingi, pagerinti jų buitį ir padaryti juos laimingesniais, nors truputėlį. Tad kodėl nepradžiuginti to, kuriam šiandien gelia širdį, norisi verkti, o ištiesti ranką ir prašyti nedrąsu. Patikėkite- duoti lengviau, nei prašyti. O svarbiausia, kad viską reikia daryti iš širdies. Juk niekada gyvenime nežinai, kaip viskas susiklostys, gal prireiks pagalbos ir tau pačiam.

Dineta Babarskienė