Patarimas iš vyro lūpų – išsaugoti gyvybę!
Paskutinį balandžio sekmadienį minima Pasaulinė gyvybės diena. Tai diena kalbanti apie vyro ir moters meilę, santuoką, ištikimybę, šeimą, nes būtent šeima yra naujos gyvybės lopšys. Kiekvienas sąmoningas, doras ir geros valios žmogus turi saugoti ir mylėti žmogiškąją gyvybę nuo jos prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Tai Gyvybės kultūros skleidimo diena. Apie tai itin atvira, jautri, gyvenimiška, kupina jausmų, išgyvenimų ir didelių pamąstymų mergaitės, dabar jau jaunos mamos, auginančios keturmetį sūnelį, istorija. Neskubėkime teisti, įsiklausykime.
Darbo nebijo- susikapoja net malkas pati.
Ieva Vasiliauskaitė iš Karužų kaimo gyvena vienkiemyje, atokiai nuo žmonių. „Myliu šią vietą, bet norėčiau čia atvažiuoti tik vasaromis. Mane traukia miestas“,- sako jauna moteris. Čia jos mamos tėviškė, čia gimė jos mažasis sūnelis. Pati Ieva augo Vilniuje, o išsiskyrus tėvams, su mama ir broliu sugrįžo į mamos tėviškę, Karužuose, baigė Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnaziją. Svajojo studijuoti anglų kalbą. „Tikslieji dalykai ne man. Svajojau apie vertėjos darbą, maniau, studijuoti anglų kalbą, bet paklausiau patarimų iš šalies ir įstojau į Tarptautinę teisės ir verslo aukštąją mokyklą, tad baigiau teisę“,- pasakoja ji. Baigti studijas Ievai reikėjo nemažai užsispyrimo ir valios pastangų, juk net egzaminus teko laikyti kartu su pusantrų metukų vaikeliu ant rankų- tiesiog neturėjusi, kur jo bent trumpam palikti. Šiandien Ieva nedirba. Ji- vieniša mama. Augina 4 metukų sūnelį. „ Aš norėčiau darbo, kuris leistų pragyventi man su sūnumi. Dabar gyvenu iš vieno asmens socialinės pašalpos ir šiaip taip egzistuoju. Galėčiau dirbti nuo 8 iki 17 valandos, kol sūnus darželyje. Deja, dažniausiai darbas pamaininis, o palikti sūnaus neturiu kur. Siuntinėju savo CV, bet vėlgi mieste aš negalėčiau ir nuomotis būstą, ir leisti sūnų į darželį ar samdyti auklę, tiesiog siūlomas atlygis to neleistų man padaryti. Kartais atrodo, kad ši padėtis be išeities tarsi užburtas ratas. Nėštumas sujaukė mano planus, bet dirbti savo srityje pasvajoju ir šiandien“,- su giliu liūdesiu kalba jauna mama. Ji siuntinėja savo CV, nuolat peržiūrinėja darbo pasiūlymus, bet kol kas sėkmė jos neaplankė. Ievai šiandien itin sunku. Jos mama mirusi, tėtis taip pat, Anapilin iškeliavo ir seneliai. „Aš turiu brolį, keletą draugių, dar krikštatėviai man padeda“,- sako ji. Jauna moteris lankosi Lazdijų dekanato „Carite“. „Mes padedame jai, kiek galime ir kuo galime. Aš su ja kalbuosi kaip su dukra. Reikia glausti tokius žmones ir padėti jiems“,- sakė Lazdijų dekanato „Caritas“ vadovė Onutė Juodkienė. Tačiau jaunam žmogui reikia dirbti ir pačiam užsidirbti, to labai norėtų ir pati Ieva. O kad ji nebijo darbo, nesunku įsitikinti. Ji užsiaugina daržovių, tad žiemą atsargų nestinga. „Sode yra obuolių, uogų, tad prisiverdu uogienių, kompotų, kitaip negaliu“,- prisipažįsta ji. Jauna moteris nevengia ir vyriškų darbų, ji pati kapoja malkas. Kieme šiltnamis jau ruošiamas sodinimui. Bet labiausiai šiandien jauna moteris džiaugtųsi suradusi darbą, iš kurio galėtų pragyventi ji ir jos mažasis sūnus.
Studentų mainų programos- tai tikri realybės šou.
Tikriausiai kyla klausimas, kaip atsitiko, kad jauna moteris su mažu vaikeliu šiandien viena, ant jos pečių gula visi rūpesčiai ir darbai. Nelengva kalbėti, juolab, atsiverti, bet…
Studijavo Ieva savo gimtinėje, Vilniuje. „Gyvenau pas močiutę, studijavau. Trečiame kurse turėjau galimybę išvykti stažuotis į Portugaliją“,- prisimena Ieva. Ji mena, kaip džiaugėsi galimybe net pusę metų praleisti užsienyje. „Aš visada norėjau keliauti ir netgi svarčiau apie galimybę išvykti gyventi į užsienį“,- prisipažįsta ji. Išvykusi į Portugaliją pagal studentų mainų programą, Ieva pakliuvo, kaip pati sakosi, į internacionalinę aplinką. „Mes apsigyvenome mažame miestelyje 10 jaunų žmonių viename name. Aš buvau vienintelė lietuvė, o su manimi gyveno gruzinė, vengrai, portugalai, vaikinas iš Kosta Rikos ir čekė. Mes buvome tarsi „sumesti“ į vieną krūvą“,- pasakoja ji. Jie visi studijavo skirtingas sritis: kas teisę, kas ekonomiką, kas turizmo vadybą, kas kompiuterinį dizainą. „Rašydavome darbus, tad reikėdavo pasėdėti, nes dėstytojai nesišvaistė gerais pažymiais užsieniečiams, reikdavo užsidirbti“,- sakė Ieva. Žinoma, jauni žmonės ne tik mokėsi, jie bendraudavo, draugaudavo, važiuodavo linksmintis į klubus arba rengdavo vakarėlius namie. „Man buvo iš pradžių keista, kad portugalai į namus kviečiasi tiek daug draugų, itin šiltai bendrauja. Namų durų mes niekada nerakindavome ir niekas neprapuolė, nedingo. Na, nebent savo „betvarkėje“ ko nors patys nerasdavome, bet čia jau mūsų pačių bėdos“,- linksmai pasakoja Ieva. Ji tvirtina, kad tolimojoje Portugalijoje jie visi buvo tarsi viena šeima. Virtuvėje visada buvo kompiuteris ir jeigu bendraudami nežinodavo kokio žodžio, tai tam pasitarnaudavo google vertėjas- taip jie tik dar artimiau susidraugavo. „Mes gyvenome kaip šeima su savom pareigomis kiekvienas. Būdavo šeimos vakarienės , žinoma, su draugais. Kartą vakarieniavo pas mus apie 30 žmonių. Aš buvau tų namų mama, tad gamindavau valgyti ir vakarienė būdavo kaip užsakyta visada devintą valandą vakaro tik indų niekada neplaudavau. Žinoma, kai kam tai būdavo vakarienė, kai kam pusryčiai“,- prisimena juokdamasi ji. Svečių tuose namuose netrūko. „Pas portugalus ateidavo ir jų draugas iš Brazilijos į Portugaliją atvykęs su mama. Jis čia dirbo. Mes visi buvome bendraamžiai, tad ar dirbi, ar mokaisi nebuvo jokio skirtumo. Aš jį pažinojau nuo pirmos dienos, kai tik jis apsilankė mūsų namuose“,- pasakoja Ieva. Dabar ji bando prisiminti, ar iškart jai patikęs šiek tiek egzotiškos išvaizdos svetimšalis. „Aš net galvojau, kad jis nemoka angliškai, nes bendraudavo jis portugališkai, daugiausia su vietiniais, bet žodis po žodžio supratau, kad jis kalba angliškai ir visai neblogai“,- sako ji. Jie buvo bendraamžiai, 21 metų jauni žmonės: mergaitė iš Lietuvos ir jaunas vaikinukas iš Brazilijos. Jų graži meilės istorija rutuliojosi pamažu. „Mūsų „chebra“ važiuodavo į klubą, nes jei jau važiuojame, tai visi, jei „tūsas“ namie, tai namie“,- pasakoja Ieva Ji žinojo, kad čia, Portugalijoje, bus tik pusmetį, paskui turės grįžti į namus. „Žinote, yra toks juokelis, kad mainų programos- tai savotiškas realybės šou. Čia viskas vyksta tarsi pagreitintai negu įprastame gyvenime“,- sako Ieva. Ji prisipažino, kad jie tiesiog draugavo ir rimtai apie nieką negalvojo. „Pripažįstu, kad buvau naivi, tikėjau tuo žmogumi labiau nei savimi. Tai buvo pirma tikroji mano meilė. Mes gyvenome šia diena. Tik kai jau artėjo mano sugrįžimo į namus laikas, pradėjome rimtai kalbėtis. Buvo momentas, kai aš net galvojau negrįžti į Lietuvą, nutraukti mokslus“, -sakė ji. Bet ją tada paprotino būtent jos draugas, kad likus pusmečiui nelogiška mesti mokslus, reikia grįžti ir baigti studijas. „Išvažiau. Kelionė iš Mirandelos, kur aš gyvenau, iki Kauno truko apie parą. Visą kelionę „prablioviau“ tikra to žodžio prasme“,- prisimena ji. Tada nei ji, nei jis nežinojo, kad įvyko kažkas, kas negrįžtamai pakeis jų gyvenimus.
Patarimas iš vyro lūpų – išsaugoti gyvybę.
Ieva tik sugrįžusi į Lietuvą suprato, kad laukiasi. „Tada žemė slydo iš po kojų“- prisipažįsta ji. Jie dar bendravo, tad Ieva jam paskambino. „Žinoma, jis sutriko. Paskui mes daug kalbėjomės ir tą, ir kitą dieną. Jis įtarė, kad taip gali atsitikti. Matyt, apie tam tikrus dalykus jis žinojo daugiau nei aš“,- pasakoja Ieva. Jis įrodinėjo, kad jie nepasiruošę tam, kad nesugebės išlaikyti vaikelio. „Jis siūlė daryti abortą ir žadėjo atsiųsti tam pinigų. Jis siūlė, bet nusprendžaiau aš. Prisipažisiu, aš svarsčiau. Spontaniško atsakymo taip ar ne- nedaviau sau“,- sako Ieva. Tada jai patarė draugas iš Vengrijos. „Jis atsakė man ne iš karto, kai aš papasakojau apie savo situaciją. Pasitarė su savo mama, kuri buvo pati išgyvenusi net keletą abortų, ir jis perdavė man savo mamos žodžius, kad jeigu giliai širdy noriu to vaiko, turiu išsaugoti jį, kitaip nuolat graušiu save ir gyvenimo nebus. Draugo mama sakė, kad jei jau svartai daryti ar nedaryti abortą, tai reiškia, kad nereikia daryti to“,- prisimena jauna moteris. Tada ji jau neturėjo savo mamos, negalėjo jai nei pasguosti, nei pasipasakoti, nei patarimo paprašyti. „Mano tėvai buvo jau mirę“,- liūdnai kalba Ieva. Bet lemiamas momentas, kai Ieva jau tvirtai nusprendė gimdyti, buvo jos kolegos, tyrėjo, žodžiai. „Buvau praktikantė. Jau antrą kartą atlikau praktiką tame pačiame komisariate, tad visus pažinojau, o ir jie žinojo mane. Vienas tyrėjas matė, kad aš anksčiau buvau linksma, o dabar kažkokia nuliūdusi, kad lyg kažkas man yra. Jis primygtinai liepė pasakyti, kas atsitiko. Tada pasakiau. Jis patarė, nedaryti aborto“,- tokį patarimą Ieva gavo iš vyro lūpų. Dabar Ieva sako, kad jos sūnus turėtų būti dėkingas ir tam tyrėjui, kuris tada patarė išsaugoti gyvybę.
Tik gimusio sūnaus pirmiausia atsiprašė
Už ką? „Atsiprašiau, kad svarsčiau, kad dvejojau, kad slydo žemė iš po kojų. Atsiprašiau, kad galvojau apie kitą galimybę. Aš jaučiausi kalta.Turėjau atsiprašyti, kitaip negalėjau, taip liepė širdis“,- prisipažino jauna mama. Šiandien ji džiaugiasi savo mažuoju garbanium, tačiau prisipažįsta, kad tai riboja gyvenimą. „Aš anksčiau buvau spontaniškesnė. Man patiko improvizuoti. Sugalvočiau, susidėčiau daiktus ir išvažiuočiau, dabar jau „susitupėjau“. Matyt, Dievulis man davė sūnelį, kad įkrėstų proto. Gimus sūnui, gyvenimas pasikeitė. Jis man pats svarbiausias,- su motiniška meile kalba Ieva.-Negalėčiau palikti savo sūnaus ilgam, man rūpi, ką jis veikia, kaip jis jaučiasi.“ Anksčiau ji galvojusi, kad gyvenimas lengvas. Net teta jai yra sakiusi, kad ją lydi sėkmė, bet vieną dieną ji nusisuks ir tada reikės kabintis į gyvenimą savo jėgomis. „Taip ir atsitiko“,- prisipažįsta Ieva. Ta sėkmė gal nenusisuko, tik gal privertė suprasti, kad gyvenime nėra taip lengva, nevisada lydi tik džiaugsmas, čia su kaupu skausmo, liūdesio, vargo.Šiandien ji džiaugiasi savo ketverių metukų sūneliu, kurį jau nuo pat mažens moko atsakomybės. „Mokau, kad yra žodelis „reikia“, kad kartais labai nesinori kažką daryti, bet tiesiog privalu“,- griežtai kalba jauna mama.
Ieva sako, kad toli gražu ne visų sugrįžusių iš studentų mainų programų prisiminimai linksmi, kitų- skaudūs. „Aš nesigailiu. Nėra lengva, taip, bet mano sūnus- mano viso gyvenimo džiaugsmas“,- tvirtai sako ji. Šiandien jauna moteris su savo sūnelio tėčiu nebendrauja. Jis sugrįžo į gimtąją Braziliją. „Jis aiškiai man pasakė, kad jei aš nuspręsiu auginti vaiką, jis jokios paramos nesuteiksiąs“,- sako Ieva. Jis savo sūnų matė tik telefono nuotraukoje, kurią Ieva nusiuntė tik gimus sūneliui. Jauna moteris sako, kad iš bendrų draugų sužinojusi, kad jis tepasakęs, kad gražus vaikas ir tiek. „Bandžiau rašyti po vizitų pas gydytoją, pasakoti, ką jie sakę apie augantį, sveiką vaikelį, bet jis parašęs, kad jam tiesiog tai neįdomu“,- pasakoja jauna mama. Ar kada nors tėtis su sūnumi paspaus vienas kitam ranką, šiandien sunku pasakyti. „Dabar tikrai ne, bet kai užaugs viską pasakysiu. Dabar jis žino žodį tėtis, darželyje mato, kad kitų vaikų ateina pasiimti tėčiai, o apie savąjį kalba, kaip apie išvykusį. Nenorėčiau, kad dabar jį trikdytų koks trumpas tėčio apsilankymas, bet kai užaugs, lai sprendžia pats sūnus“,- sako Ieva Vasiliauskaitė. Jauna moteris kalba iš lėto, ramiai ir sakosi, kad viskas jau pergyventa, o anksčiau ji nebūtų galėjusi nei apie tai kalbėti, nei papasakoti, juolab, kad ne vieną naktį ji nemiegojusi, o verkusi, ir priipažįsta, kad pirmais sūnaus gyvenimo metais ji vis dar tikėjusi tuo žmogumi iš tolimosios Brazilijos. Paklausta, ką patartų mergaitei , kuriai kaip anuomet jai pačiai, slysta žemė iš po kojų, ji pasimetusi ir nežinanti, kaip jai pasielgti- išsaugoti gyvybę, tą mažą plakančią širdutę ar … „Aš pasakyčiau kaip anuomet pasakė mano draugo iš Vengrijos mama, kad jei svartai ir nėra spontaniško atsakymo ne. Nedaryk to“,- tvirtai sako jauna mama Ieva Vasiliauskaitė.
Vilkaviškio vyskupijos Lazdijų dekanato „Caritas“ savanorė Dineta Babarskienė
