Kiekvienas medis, kuris neneša gero vaisiaus, yra nukertamas ir į ugnį įmetamas.“ (Mt. 3, 10-11)

"Iš tiesų, sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte." (Mt 25,40)

"Daug žmonių pasaulyje miršta stokodami duonos, bet dar daugiau miršta stokodami meilės." Motina Teresė

„Jei negali pamaitinti šimto žmonių, pamaitink vieną“. Motina Teresė

„Meilės darbai visuomet yra džiaugsmo darbai. Nebūtina ieškoti laimės: jei mylime kitus, ją gausime. Tai – Dievo dovana“. Motina Teresė

„Viešpatie, padaryk mus vertus tarnauti vargšams visame pasaulyje, gyvenantiems ir skurde, ir mirštantiems iš bado…” Popiežius Paulius VI

“Per mūsų rankas duok mums šiandien kasdienės duonos, o per mūsų supratingą meilę suteik jiems ramybę ir džiaugsmą…” Popiežius Paulius VI

„Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj- vis dėlto darykite gerus darbus!“ Motina Teresė

“Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris į jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” (Jn 3,16).

Carito dienoraštis

Vykdomos veiklos

PARAMA IR KONTAKTAI

Vilkaviškio Vyskupijos Caritas direktoriaus kun. Gintaro Urbšto apmąstymai apie Caritas tapatybę

Pop. Benedikto mintys iš enciklikos “Deus Caritas est”. Dievas yra meilė.

“Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo. Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Mes turime tokį jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį” (1 Jn 4,19-21). “Pabrėžiamas Dievo meilės ir artimo meilės artimas ryšys. Jos taip glaudžiai susijusios, kad teiginys, jog Dievas mylimas, virsta melu, jei žmogus nuo artimo nusigręžia arba net jo nekenčia. (…) Artimo meilė yra kelias į susitikimą su Dievu, ir kas nusuka akis nuo artimo, tampa aklas ir Dievo atžvilgiu”. (Deus caritas est, 16) “Dievo meilės ir artimo meilės neįmanoma vienos nuo kitos atskirti; įsakymas yra vienas. Bet abi maitinasi meile, tekančia iš Dievo, kuris pirmas mus pamilo. Tad kalbama nebe apie išorinį “įsakymą”, kuriuo liepiama daryti tai, ko neįstengiama, bet apie viduje dovanotą meilės patirtį – meilės, kurios prigimtis verčia mus dalytis ja su kitais” (Deus caritas est, 18).

Dievo meilėje besišaknijanti artimo meilė pirmiausia yra kiekvieno tikinčiojo užduotis, tačiau kartu ir bažnytinės bendruomenės visais lygmenimis – pradedant vietine bendruomene ir baigiant daline bei visa visuotine Bažnyčia – užduotis. Bažnyčioje praktikuojama meilė, kaip organizuota tvarkinga bendruomeninė tarnyba, buvo suvokiama nuo pat pradžios. Tai yra paliudijama Apaštalų darbų knygoje: “Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo” (Apd 2, 44-45). “Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra. Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa. Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo (Apd 4, 32-35). Taip atsiskleidžia pirmųjų krikščionių “Bendravimo” (koinonia) minimo šalia apaštalų mokslo, duonos laužymo ir maldų (plg. Apd 2,42) įgyvendinimo pavyzdys. Apd 6 skyriuje yra kalbama apie diakonų paskyrimą rūpintis, kad bendruomenės nariai nestokotų oriam gyvenimui būtinų gėrybių.

Bėgant metams ir Bažnyčiai plintant, gailestingoji meilė – Caritas įsitvirtino kaip viena iš Bažnyčios esminių sričių greta sakramentų teikimo bei Dievo žodžio skelbimo. Bažnyčia negali apleisti gailestingosios meilės praktikavimo lygiai taip, kaip negali apleisti sakramentų ir Dievo žodžio.

Pop. Benediktas XVI pateikia dvi svarbias įžvalgas: 1) Giliausia Bažnyčios prigimtis reiškiasi trejopa užduotimi: Dievo žodžio skelbimu, sakramentų šventimu ir gailestingosios meilės tarnyba. 2) Bažnyčia yra Dievo šeima pasaulyje. Šioje šeimoje neturi būti nei vieno, kurį kamuotų skurdas (Deus caritas est, 25). Nors pasaulietinės valdžios ir siekia pasirūpinti savo piliečiais “Bažnyčia niekada negali būti atleista nuo gailestingosios meilės vykdymo kaip organizuotos bendros tikinčiųjų veiklos ir, kita vertus, niekada nebus taip, kad krikščionių gailestingoji meilė taps nereikalinga, nes šalia teisingumo žmogus visada pasigenda ir pasiges meilės. (Deus caritas est, 29).

Kuo Bažnyčios karitatyvinė meilė yra savita lyginant ją su įvairia visuomenėje teikiama pagalba?

Atsakas į konkrečioje situacijoje esantį poreikį. Geri darbai kūnui… (Deus caritas est, 31)
Greta profesinio rengimo visų pirma ugdyti darbuotojų širdį (Deus caritas est, 31)

Krikščionio programa – tai gailestingojo samariečio programa, Jėzaus programa – yra “reginti širdis”. Ta širdis mato, kur reikia meilės, ir atitinkamai veikia. (Deus caritas est, 31)

Meilė nereikalaujanti atlygio; ji nenaudojama kitiems tikslams siekti. Kartu nepalieka nuošalyje Kristaus. (Dievo nebuvimas yra didžiausios kančios priežastis). Bažnyčia savo narių veikla – taip pat kalba, tylėjimu ir pavyzdžiu – įtikinamai liudijanti Kristų.

Norma akinanti vykdyti gailestingosios meilės darbus yra apaštalo Pauliaus žodžiai: “Kristaus meilė valdo mus” (2 Kor 5,14). „Suvokimas, jog jame Dievas mums save dovanojo ligi pat mirties, turėtų skatinti mus gyventi ne dėl savęs, bet dėl jo ir su juo dėl kitų“. (Deus caritas est, 33)

Savęs dalijimas vargstančiajam. Dovanoje būti kaip asmuo. 1 Kor 13, 3. Padedant – nesididžiuoti savo pranašumu. Neišsigąsti dėl vargo pertekliaus ir nenuleisti rankų. (Deus caritas est, 34-36)

Iš pop. Benediktas XVI apaštališkojo laiško motu proprio forma Intima Ecclesiae natura

Apie meilės tarnystę Bažnyčioje popiežius sako: “Karitatyvinė Bažnyčios veikla visais lygmenimis privalo saugotis pavojaus tapti tik organizuotos socialinės pagalbos atmaina”.

“Vyskupas turi skatinti, kad kiekvienoje jo teritorijos parapijoje atsirastų parapijos Caritas arba panaši tarnystė, kuri visoje bendruomenėje imtųsi taip pat ugdomosios veiklos, siekdama puoselėti dalijimosi ir tikros artimo meilės dvasią”. Iš leidinio: Caritas tapatybės apmąstymai. (Lietuvos Caritas – 25 metai. 2014 m.)

„Gailestingosios meilės tarnystė yra neatskiriama vietinės Bažnyčios dalis ir kiekvienoje bendruomenėje ji yra jos gyvenimo bei misijos esminis dėmuo. Jokia bendruomenė iki galo neatlieka savo misijos neskelbdama Evangelijos, nešvęsdama tikėjimo, nesimelsdama ir su meile netarnaudama labiausiai stokojantiems broliams“. (Psl. 15)

„Caritas egzistuoja todėl, kad yra krikščionių bendruomenė, o ne paprasčiausiai todėl, kad yra vargstančių žmonių“. (Psl. 16)

„Pasaulis iš mūsų reikalauja ir laukia gyvenimo paprastumo, maldos dvasios, artimo meilės visiems, ypač vargšams ir silpniesiems, klusnumo ir nuolankumo, nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo. Be šių šventumo ženklų mūsų žodis sunkiai pateks į nūdienos žmonių širdis. Jam gresia pavojus būti tuščiam ir nevaisingam“ (Psl. 35).