VV "Carito" istorija | Vilkaviškio vyskupijos Caritas

Kiekvienas medis, kuris neneša gero vaisiaus, yra nukertamas ir į ugnį įmetamas.“ (Mt. 3, 10-11)

"Iš tiesų, sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte." (Mt 25,40)

"Daug žmonių pasaulyje miršta stokodami duonos, bet dar daugiau miršta stokodami meilės." Motina Teresė

„Jei negali pamaitinti šimto žmonių, pamaitink vieną“. Motina Teresė

„Meilės darbai visuomet yra džiaugsmo darbai. Nebūtina ieškoti laimės: jei mylime kitus, ją gausime. Tai – Dievo dovana“. Motina Teresė

„Viešpatie, padaryk mus vertus tarnauti vargšams visame pasaulyje, gyvenantiems ir skurde, ir mirštantiems iš bado…” Popiežius Paulius VI

“Per mūsų rankas duok mums šiandien kasdienės duonos, o per mūsų supratingą meilę suteik jiems ramybę ir džiaugsmą…” Popiežius Paulius VI

„Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj- vis dėlto darykite gerus darbus!“ Motina Teresė

“Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris į jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” (Jn 3,16).

VV „Carito“ istorija

Jau 1988 m. lapkričio 29 d. įvyko pirmasis susirinkimas. Jame dalyvavo 37 moterys, pasiryžusios dirbti karitatyvinį darbą. Kalbėta apie veiklos gaires, išrinkta taryba: pirmininkė E.Montvilienė, ryšininkės E.Sinkevičienė, R.Bielienė, V.Kadusauskienė, S.Stanynienė, B.Naruševičiūtė. Nuo pirmųjų Caritas žingsnių iki šiol visur talkina ses. V. Beišytė ir kitos seselės.

Vadovaujantis ses.A.Pajarskaitės nurodymais, labai greitai numatomos ir konkrečios veiklos kryptys, imama konkrečias užduotis. 1989 m. vasario 13 d. suformuojamos darbo sekcijos – 4 pagrindinės veiklos kryptys:

Šeimos sekcija – vadovės L.Karalienė ir E.Žintikienė.

Žmogaus auklėjimo – vadovės ses.D.Kuzmickaitė, A.Šepkienė, K.Linkevičienė.

Tautos bendrijos atkūrimo – vadovė D.Kaminskaitė.

Vargo lengvinimo – vadovės R.Bielienė ir E.Sinkevičienė.

Taip ir prasideda katalikiško moterų sambūrio vardu pasivadinusi savanoriška veikla. Moterys lankosi vaikų ir senelių namuose, padeda slaugyti ligonius, ieško vienišų, pagalbos reikalingų žmonių, nekrikštytų vaikų, aktyviai įsijungia į kovą už Marijampolės miesto vardo sugrąžinimą – renka parašus, rašo straipsnius į spaudą, įsijungia į jaunavedžių rengimą santuokai.

1988 – 1989 metais Katalikiško moterų sambūrio grupės pradėjo veikti ir kitose Marijampolės dekanato parapijose: Kazlų Rūdoje, Liudvinave, Igliaukoje, Sangrūdoje. Steigėsi sambūrio grupės ir kitose vyskupijos miestuose. Koordinuojančiu centru tampa Kaunas. Čia kiekvieną mėnesį Katalikiško moterų sambūrio suvažiavimą Marijampolės miesto organizacija pasitiko, turėdama 79 nares, aiškiai suformuotą struktūrą, numačiusi konkrečias veiklos gaires.

1991 m. gegužės 23 d. Lietuvos „Caritas“ organizacija buvo priimta į Europos „Caritas“ Federaciją. Tų pačių metų birželio 1 d. įvykusiame
II-ame Lietuvos „Caritas“ suvažiavime organizacijos pavadinimas – Katalikiškas moterų sambūris buvo pakeistas nauju: LIETUVOS „CARITAS“ FEDERACIJA.

1991 m. liepos 7 dieną įvykusioje Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ konferencijoje buvo patvirtinta organizacijos vadovybė ir struktūra.

Pirmuoju vyskupijos „Caritas“ direktoriumi, Vilkaviškio vyskupo Juozo Žemaičio MIC dekretu buvo paskirtas tuometinis Šakių parapijos klebonas kun. Deimantas Brogys.